O kas jei tai meilė_H.S (short)

6

**Katerina pov**

Vos padėjusi galvą ant apnuoginto vaikino kūno kaip mat pajutau ramybę. Štai ko man reikėjo iki pilnos laimės. Ir tai nebuvo pabaiga, nes apsikabinau jį ir užmerkusi akis labai greit panirau į miegus.

Kai pabudau vaikino nebuvo šalia. Ir gerklėje pajutau perštėjimą. Ne, ne negali būti. Negaliu peršalt tiesiog dabar. Juk mokykla, atsiskaitymai. Po šimts kalakutų kaip negerai.

- Katerina, kas tau? Neatrodai gerai ir dar esi išbliškusi.- kalbėjo Haris, bet nežinau kodėl, bet jaučiausi kaip niekados laiminga jį matydama.

- Manau, peršalau, nes peršti gerklę.- atsiliepiau tyliu bei kimiu balsu.

- Tuoj mes tave pagydisim. Turi citrinos ar imbiero ar bent jau medaus?,- teiravosi jis žaižaruojančiomis smaragdinėmis akimis, kurios buvo nukreiptos į mane, ir jose išskaičiau susirūpinimą.

- Deja, nieko panašaus neturiu.- atsiliepiau ir mačiau kaip jis iš nervų pasikrapšto sau plaukus, taip juos suveldamas.

- Tuomet mes tau nupirksim. O dabar luktelk tuoj paruošiu tau arbatos.

Už keleto minučių pasirodė vaikino šešėlis ir jis kaip žadėjęs stovėjo su puodeliu karštos, garuojančios arbatos. Tad to pasiputusio karštakošio, kuris buvo kai buvau jo namuose neliko nė trupinėlio. O gal būsiu smarkiai suklydusi, gal jis geras žmogus.

- Harry, gal jau duokš arbatą.- paraginau jį.

- Ak, taip, atleisk. Užsisvajojau.

- Ir leisk paklaust kodėl?

- Na kai toks grožis priešais mano akis, negaliu išlikti sveiko proto.

Jis verčia mano skruostus dažytis raudonai. Šis garbanotas vaikinas sugeba mane užvaldyt, tarsi koks magas, tikiuosi jis nėra toks.

- Arbatos neradau, nors ir apieškojau visas spinteles. Tikiuosi tiks kakava, nes tik jos teradau.

- Harry.- kreipiausi į jį.

- Taip, klausau.-atsiliepė ir buvo įdėmiai į mane panarinęs akis.

- Jei nesunku prigriebk ir kokios nors arbatos, kai pirksi citrinos.

- Būtinai. Nes tu jos nebeturi.

- Ji senokai pasibaigusi, tik va vis primirštu jos nusipirkt.

Paėmiau puoduką viena ranka ir laikiau ant šlaunies. O viršuje kakavos plaukiojo maži balti zefyriukai. Aww kaip miela jog jis taip dėmesingas man.

Bildėjo laiptais žemyn. Bet po akimirkos sugrįžo.

- Kas? - pasiteiravau ir nustebusi žvelgiau į jį.

- Nepatikėsi, bet lauke sninga.- subambėjo jis. – Gal turi paltą?

Greit pašokau iš lovos, norėdama tuom įsitikint.

- Atgal į lovą, nes tu peršalus.- sudrausmino mane.

- Aš tik greit pažvelgiu pro langą ir atgal atsigulu. Nagi leisk dirstelt.- ir jo akyse pastebėjau šypsnį. Nagi jis nėra toks blogas, kaip kad galėjo pasirodyt vakar.

Prilaikydamas vedė mane artyn lango. Ir jis buvo teisus, sninga lapkritį. Kas turi būti tik gruodį.

Atguliau atgalios į lovą padėdama Hario.

- Tai kur tavo paltas? - teiravosi manęs.

- Spintoje, juodas. Man jisai siekia žemiau kelių. Bet kai tu esi gerokai aukštesnis, tau jis bus maždaug iki kelių.