O kas jei tai meilė_H.S (short)

12

**Katerina pov**

Kaip man negera. Uhh, nenorėsiu daugiau vaikų. Na jau ne. Nieko nesinori daryt tiesiog gulėt kaip lavonui ir vemt, vemt, vemt. Meeh, nekenčiu šito.

- Maže, kaip tu! – išgirdau persigandusį Harry balsą, kai jis nė nesibeldęs įlėkė vidun kaip kokia kulka.

- Jei atmetus lavono savijautą, tai puikiai,- persišiepiau, bet atrodžiau kaip paklaikusi mumija. Jei būtų „Helovynas" pritapčiau, nereiktų nė dažų, nieko.

- Na, dar nėra taip blogai. Nesi panaši į lavoną.

- Taip sakai, jog mane myli ir nenori pykdyt, ir, jog dar blogiau nepasijausčiau.

- Matai. Tu visiškai tokia pat. Nemoki priimt mano tau sakomų pagyrų, komplimentų,- šyptelėjo mylimasis ir tvirtai mane apsikabino.

- Mhmm,- suniurnėjau ir panirau į šiltą glėbį.

- Gal bent kiek geriau? – pasiteiravo ir laikė mano rankas bei sėdėjo šiuo metu šalia.

- Nepaliginamai geriau. Ačiū tau.

- Nedėkok. Juk prižadėjau rūpintis tavim ir mūsų būsimu kūdikiu. Tad nepaliksiu tavęs.

Ką, ar jis graudinasi. Ir taip, Harry apsiraudojo, mačiau kaip keletas ašarų nurieda jo dailiais skruostais.

- Tik neverk. Juk kaip nors ištversim tai,- kalbėjau, tik nežinau ar pati tikiu savais žodžiais.

- Negaliu tiesiog kai tu taip kankiniesi,- šniurkštelėjo nosimi. – Jei tik galėčiau perimčiau tavo skausmą. Mano akys tik išsprogo ant kaktos ir nepajėgiau nieko pasakyt. Aš sužavėta tokiu jo pasakymu.

Apsikabinau savo vaikiną ir jutau kaip gerėja. Jo menkutis šypsnys privertė ir mano lūpų kampučius pakilti šiek tiek į viršų.

- Vaikutis spardosi,- pratarė Harry. – Jis spyrė. Pajutau neženklų smūgį į pilvą,- jau norėjau verkti iš laimės ir pastebėjusi jo veidą kupiną džiaugsmo apsiraudojau.

Ir ties tuo vienu spyriu nesiliovė. Vaikutis nerimo ir pajutau dar kelis smūgius į pilvą. Šypsojaus, jog jis jaučia mane kaip ir aš jį, nes rodo ženklus. Akys vis dar blizgėjo nuo ašarų, tačiau lūpos šypsojosi. Ma išties gerai, dabar jau tikrai ir nebepykina. Tik šią akimirką užsimaniau ko nors saldaus.

- Harry! – pratariau ir jis stebėjo mane.

- Gal atnešti ko nors? – teiravosi.

- Taip. Jei nesunku gali atnešti man ko nors saldaus.

- Ko būtent? Aš žinok galiu, kad ir guminukų maišą atitempti dėl tavęs. – šypsojos dailiausia šypsena ir rodė skruostų duobutes, kurias aš taip be galo myliu.

- O yra šokolado namuose? Gali paieškot?

- Žinoma galiu. Aš tuoj,- ir nurūko ieškoti man šokolado.

- Štai, radau pieniško ir juodojo. Kurio norėsi?

- Juodąjį be galo mėgstu. Tad paduok man juodo šokolado.

- Pala,- pasisuko į mane ir pralupęs įdėjo gabalėlį į burną.

- Aš juk galiu ir pati,- sumurmėjau.

- Juk galiu savo besilaukiančia mergina ir pasirūpint. Juk tam ir esu čia,- nužvelgė mane ir tiesiog jutau kaip jo akys sustojo ties mano pilvu. Žaliaakio rankos nusileido man ant pilvo ir jis jį glostė net pritūpęs.