O kas jei tai meilė_H.S (short)

7

**Katerina pov**

- Atleiskit, negirdėjau kai kalbėjot.- teisinausi.

- Tai kur buvai? Miegojai? - pakeltu tonu bambėjo ponas Malarikas.

- Atleiskit, buvau prisnūdusi.- toliau teisinausi, bet Malarikui buvo nė motais.

- Lauk iš klasės! Ir tučtuojau! - užriko. – Kai būsi pasirengus tuomet ir ateik į pamoką. O dabar lauk, ir, kad nematyčiau.

Pasiėmiau savo daiktus ir dingau už klasės durų. Na ir gerai, pamaniau juk visviena mano mintys persunktos Hariu.

**Harry pov**

Buvo neapsakomai nuobodi matematikos pamoka, tad išėjau iš jos. Kurių galų sėdėt jei tušinuku barbenau į stalą ir skaičiavau minutes iki pamokos galo.

Tad štai esu čia, koridoriuje ir užsėdęs palangę bato kulnu tripiu į grindis.

Tik nepatikėjau tuo kas vyksta prieš mano akis. Koridoriuje pasirodė Katerina. Nušokau ir prisistačiau prie jos.

- Harry, ką veiki čia? - pasiteiravo ji.

- To paties galėčiau paklaust tavęs.

- Bet aš pirma pasiteiravau.

- Na gerai atsakau. Buvo žiauriai nuobodi matematika, tad štai ir atsidūriau čia. O dabar gal ir tu papasakosi kaip vidury pamokos atsiradai koridoriuje?

- Pripažinsiu buvau užsnūdusi. O kai pakilau iš sapnų istorijos mokytojas Malarikas paklausė kas įvyko kažkokiais ten metais ir man nepajėgus atsakyti išgrūdo iš klasės.

- Ir ką sapnavai? - pasiteiravau ir juokais išverčiau savo šelmišką grimasą. – Numanau jog mane.

- O jei ir tave.

- Taip ir sakiau jog mane.

- Tik kas tau iš to? - bambėdama teiravosi.

- Nu. Nebuk niurzga.- atsiliepiau ir apsikabinau ją, o glėbyje tarp jos rankų pasijutau taip saugiai kaip niekad. – Tuomet reiškias jog tau rūpiu. Gal atskleisi koks sapnas buvo?

- Dar ko. Šito tikrai neišpeši.

- O, jeigu šitaip.- meldžiau bučiuodamas jos kaklą ir slinkau jos kaklu žemyn ir sustojęs ties jos krūtine pūstelėjau šilto oro iš savo burnos.

- Nesakysiu.

Ir Kat tikrai nesakė. Na ir tiektos, lai tegu sau taip lieka. Tad turėsiu atmintyje jog ir jai reiks ko nors nesakyt.

Pasileido mergina, o aš paskui ją į laiptų viršų. Ir kai liko vos keli laipteliai jos kojai paslydus ji nusirideno nuo laiptų. Puoliau prie jos, bet dėkui švenčiausiajam pulsas yra ir ji itin smarkiai nesusižeidė ir dar sąmojinga.

- Kaip tu? - visviena pasiteiravau.

- Gerai.- tepratarė.

Ir kai pakėliau ją ji virto atgalios ant vėsių mokyklos grindų.

- Ne. Negali būti jog išsinarinau koją.- gailiai mekeno mergina.

- Mažut, viskas bus gerai. Jei reikės rūpinsiuos tavimi.- tikinau ją, nes būtent taip ir pasielgsiu, jei tik prireiks. – Juk pameni kaip tavimi rūpinausi kai peršalai.

- Pamenu. Bet gal padėsi atsistot.

Padariau kaip liepiamas ir prilaikiau ją savo rankomis, kad vėl nenuvirstų.

- Auch! Bijau, kad lūžę nebūtų.- sudejavo.

- Eikš čion.- pratariau ir paėmiau ją į glėbį.

Nunešiau iki mašinos ir įsodinęs nuvežiau tiesiai į ligoninę.

Kol medikai apžiūrinėjo koją aš jos kairę ranką laikiau savajam delne, kad tik jai būtų drąsiau.

- Nuodugniai apžiūrėjęs galiu skelbti verdiktą.- prabilo gydytojas.

- Tai sakykit kas jai? Kas jos kojai yra? - klausinėjau. Nes jis jau mane erzina, nesakydamas tiesos.

- Merginos koja lyg ir sveika, ji tik viso labo nikstelėjo čiurną. Pavartojus tepaliuko tai praeis po dienos, dviejų. Žodžiu nieko rimto.

Išrašė gydytojas tepaliuko. Tad nuvežiau merginą į vaistinę. Ir jau nupirkęs nieko nelaukęs nugabenau ją į jos namus.

Atsargiai parguldžiau ant lovos ir apklojau jos kojas.

- Na nereik taip manim rūpintis lyg būčiau karalienė.

- Reikia ir dar kaip. Nes juk pati negali net atsistojus išstovėti nė kelių sekundžių.

- Bet, juk nesu ligonė.

- Gerai, jei išstovėsi penkiolika sekundžių neguldysiu atgal į lovą.

- Sutarėm.- labai jau užtikrintai pasakė ji.

Ir jai atsistojus pavyko išsilaikyti tik vos kelias sekundes ir parkrito man į glėbį.

- Sakiau, kad taip bus. Bet tau specialiai kaip kokiai ožkelei reikėjo užsispirt.

- Bee.- išvertė man liežuvį.

- Na ar gražu taip? - apsimetęs jog supikau žiūrėjau nudelbęs akis į ją ir laikiau sukryžiuotas rankas.

Tiesiog negalėjau atsilaikyti ir puoliau atakuoti jos lūpas savosiomis. Mergina nesispiriojo ir leidosi bučiuojama. Na ją bučiuoti kažkas ypatingo. Lūpos saldžios it medus, kurias norisi bučiuoti ištisus metus. Visai išskydau dėl šios merginos. Buvau blogas, labai blogas. Tiesiog daužiausi su vaikinais dėl smagumo, nors ir likdavo mėlynių.

Iki jos ir merginas krušau tik dėl smagumo. Bet dabar to nebenoriu. Noriu tik vienos merginos, kurios lūpos šią akimirką sulipusios su maniškėmis. Kalbant apie ją atitraukė savo lūpas ir buvo kažko, tarsi susirūpinusi.