Gyvybės vanduo

1

Gabrielius

Niekada negalvojau, kad tėvai paveldėję namą, iš kažkokios senos giminaitės, su kuria ryšiai net nebuvo palaikomi, sugalvos į jį persikraustyti. Kai išgirdau, kad jie jį paveldėjo pagalvojau, kad parduos, bet kur tau - ne.

Iš didmiesčio, Edmontono, kur tėvai turi darbus, yra pasiekia karjeros aukštumų, paliekame užnugaryje ir keliaujame į beveik kitą valstybės kraštą, į Sidnėjų. Džiaugčiausi, jei keliautume į Australiją, bet iki jos dar toli. Senoji negyveno Australijoje, ji gyveno kaip ir mes - Kanadoje, bet tik paprasčiausiame miestelyje, kurio net vikipedija neišmeta. O Google žemėlapyje irgi sunku jį surasti.

Nežinau kodėl, bet tėvai išgirdę apie namą sugalvojo ten persikraustyti, o aš vis dar esu nepilnametis todėl turiu sėdėti čia, lėktuve, kartu su tėvais ir skirsti link to miestelio. Stebiuosi, kad jis turi oro uostą. Prieš kelias dienas išvežė mūsų visus daiktus. Jaučiu kaip mane užplūsta miegas. Nesipriešinu jam ir užmerkęs akis panyru į sapnus.

Kažkur tolumoje pasigirsta vaiko verksmas, kuris mane pažadina iš miego, o jis net nebuvo gilus. Pasitrynęs akis ir pasižiūrėjęs pro langą jau pamatau žemę. Po kokių dešimties minučių liepia užsisegti diržus, nes greitai leisimės.

Vos tik nusileidę patraukiame prie išsinuomojimo punkto, nes su savimi jokių daiktų nesigabenome. Aš vis dar noriu miego, o gimdytojai niekur neskuba, pradeda šnekėtis su nuomos punkto darbuotoju apie kažkokį naują įstatymą, kuris beveik visiems žmonėms nepatinka.

Atsistoju priešais langą ir pažvelgiu pro jį. Dabar vasaros pabaiga, greitai prasidės mokslo metai, eisiu į naują mokyklą, o mano senieji draugai leis linksmai dienas ten, Edmontone. Pagaliau baigę kalbėti ir pasiėmę raktus nelaukia manęs ir patraukia link nuomojamų mašinų aikštelės.

***

Įvažiuojame į miestelį. Iš kartos suprantu, kad jis yra kurortinis, bet manęs tai vis teik nedomina, o jaučiuosi dar labiau nusivylęs, nes jei būtų paprastas. Dabar nešurmuliuotų žmonių minios. Rudenį man to truks. Pasižiūrėjęs į tėvus matau, kad jiems toks vaizdas mielas ir jie tikrai džiaugiasi šia permaina, o ne taip kaip aš.

Žiūrėdamas į tėvus matau kaip jie džiaugiasi čia atvažiavę. Nebenorėdamas klausytis jų aikčiojimų užsidedu ausines ir įsijungiu pirmą dainą, kuri man pasitaiko, kad tik kuo greičiau to nebegirdėčiau.

Nežinau kas juos čia žavi, bet aš nieko gero nematau. Pilna turistų, kurie važinėja dviračiais ir fotografuojasi. Matosi daug prekyviečių gatvėje. Poilsiautojų nuo vietinių atskirti neįmanoma.

Pravažiavę judriąsias gatves pagaliau įsukame į ramesnį rajoną, kuriame stovi panašaus stiliaus mediniai namai, o per priekinį automobilio langą matosi jūra, tiksliau įlanka, arba dar kažkas, geografija nelabai domiuosi.

Automobilis sustoja prie vieno iš namų, kuris yra aptvertas gyvatvore, keliukas išgrįstas akmenimis. Lentos nudažytos pilkai, o verandoje stovi paprastas baltas suoliukas, ant kurio sukrauti gėlių vazonai. Atsistojęs prie vartelių laukiu kol išlips tėvai. Tikriausiai skambina vežėjams, kad sužinotu kiek panašiai laiko reikės laukti. Ausines jau esu nusiėmęs, bet palikęs tabaluoti ant kaklo.

Stoviu atsirėmęs į vartelius ir laukiu kol kas nors išlips. Prasiveria keleivio pusės durys ir išlipa mama teisdama man raktus.

-Nueik, atrakink duris. Susinešime atvežtus daiktus. O kiti turėtų būti panašiai už valandos.

Nieko neatsakau tik pagriebiu jai iš rankų raktus ir pastūmęs vartelius, kurie sugirgžda baisiau nei kai per lenta perbraukiama nagais. Nebenorėdamas girdėti to garso palieku juos pravertus, puiku, neužsivėrė. Pasiekęs duris jas atrakinu ir patenku į namus, kurie sutvarkyti; perdažytos sienos, išklotos naujos grindys, o senų daiktų nesimato. Įsikišu raktus į džinsų kišenę ir grįžtu prie automobilio, kur mama vėl ginčijasi su tėčiu dėl kažkokių dėžių. Nieko nesakau tik stoviu toliau nuo jų ir laukiu kol būsiu pakviestas, ką nors paimti. Ten iš mano daiktų yra tik kuprinė, kurios man nelabai ir reikia.

Kaip visada laimėjusi ginčą pamoja man prieiti ir į rankas įduoda vieną dėžę, o ant jos uždeda dar kitą. Spėju pamatyti tik tai, kad vienoje yra jos knygos, o kitoje dokumentai ar kažkas panašaus. Lėtai apsisuku ir patraukiu atgal į namą, įėjęs į pirmą kambarį, kuris pasitaikė, padedu dėžes ir grįžtu prie automobilio. Tėtis jau iškėlė likusias dėžes ir jas neša, o pas mama yra mano kuprinė, kuria ji nuneš į vieną iš kambarių.

-Gabrieliau, pabūk prie automobilio, kad kai atvažiuos praneštum,- laikydama rankoje mano kuprinę ir savo rankinuką paliepia mama.

Negaliu jai prieštarauti todėl atsisėdu ant bagažinės ir išsitraukęs telefoną pabandau pagauti internetą, bet nieko negaunu, nors ryšio padalos yra visos. Nuobodžiaudamas vėl užsidedu ausines ir atsiremiu į langą. Atskridome iš ryto. Dabar greitai bus pietūs. Liko beveik visa diena, o aš neturiu ką veikti. Sėdžiu ant automobilio ir leidžiu saulei deginti mano odą.

Pramerkęs akis pasižiūriu kiek liko laiko iki kol jie atvažiuos. Pamatęs, kad liko mažai jau žadu lipti žemėn ir eiti laukti į pavėsį, bet mane sustabdo kitoje kelio pusėje pasirodęs vaikinas su mergina.

Vaikinas su šortais ir sportbačiais, ant rankos matosi kažkokia tatuiruotė, kuria atidengia trumpų rankovių balti marškinėliai. Plaukai šviesūs, o akis dengia užtamsinti akiniai nuo saulės. Merginą - kitokia. Ji apsirengusi lengvus sportbačius, trumpus, šviesiai mėlynus šortukus, baltą palaidinę, kuri jai yra virš bambos ir yra surišta. Ant kaklo spindi pakabutis, kaip ir ausyse esantis auskarai. Tokia jos apranga manęs nei kiek nenustebina. Mano akį patraukia jos plaukų spalva, beveik visi mėlyni atspalviai susukti į kuoduką ir tik kelios sruogos laisvai gaubia jos veidą. Šneka tik tai vaikinas, o ji tik linkčioja galva pritardama tam ką jis sako arba ne.

Man jų vaizdą užstoja atvažiavę krovikai. Nueinu iki durų ir pašaukiu mamą. Ji greitai išeina iš kambario, kuris buvo šalia to į kurį nunešiau daiktus, tikriausiai virtuvės. Kartu su manimi grįžta į lauką ir liepia man padėti iškrauti daiktus. Imu tik savo ir nešu juos į kambarį, kursi buvo paskirtas man.

Pasižiūrėjęs pro langą matau, kaip lauke greitai sutemo, o aš spėjau susirinkti tiktai lovą, ir stalą, bei pradėjau lentyną. Visi mano daiktai dar dėžėse. Atsitraukiu nuo lango, nes nieko kas mane domintu nepamatau, o tos merginos su vaikinu irgi nebe mačiau. Sugurgus pilvui nusileidžiu žemyn ir randu picos dėžę. Tėvai dar nebuvo parduotuvėje tikriausiai todėl ir užsakė maisto, nes nieko jie neužsisako, o viskas būna gaminta namuose.

Į virtuvę įeina tėtis su keliais pirkinių maišais ir juos padeda prie spintelių, kurios irgi yra naujos. Tikriausiai tėvai viską sutvarkė čia net nebuvę, o tik per telefoninius pokalbius.

-Sūnau, tu turėsi rytoj padėti mamai susitvarkyti viską ir gal dar nupjauti žolę ar kažką dar padaryti, nes man rytoj jau prasideda darbas.

-Supratau,- mes niekada normaliai nesame pasikalbėję, bet tėvams visada padedu nesvarbu kaip būčiau ant jų užpykęs.

Mama gavo šio miestelio savivaldybėje darbą, o tėtis laivyboje, informatikos srityje. Tėtis jau pradeda dirbti rytoj nenustebčiau jei ir mama greitai pradėtu. Palieku beveik puse picos nesuvalgytos ir grįžtu į kambarį. Užuolaidų dar nėra tad nejungiu šviesos. Vėl prieinu prie lango ir pasižiūriu. Tolumoje matosi kažkas panašaus į laužą. Nors kažkam dabar geriau nei man.