Gyvybės vanduo

9

Gabrielius

Paskutinė pamoka eina į pabaigą ir aš vis dar galvoju ar man verta eiti su Aqua ir jos draugais į tą arbatinę. Juk kol buvau atsijungęs jie nuvežė mane į apleistas kapines ir atliko kažkokius ritualus, o dabar jau siūlo būti draugais.

Nuskambėjus skambučiui lėtai patraukiu link pagrindinio išėjimo, nes pro jį man yra arčiausiai ir jei reikėtų eiti pro kur nors kitur, aš vis dar nežinau pro, kur nes nelabai noriu žvalgytis po šią mokyklą. Visi aplinkiniai žmonės skuba kuo greičiau iš šio pastato išeiti, o aš kaip tik velkuosi, kad kuo ilgiau užtrukčiau.

Kai tik pasiekiu tas duris, toliau pamatau stovinčia Aqua su Lavija ir Tadu, kurie yra atsirėmę į tą patį automobilį, su kuriuo jau važiavau ir laukia manęs. Praveriu duris ir nueinu link jų. Aqua pamačiusi mane apsidžiaugia ir pribėgusi pradeda temti už rankos link savo draugų, o aš pabandau nustumti šalin nepasitenkinimą ir šypsodamasis patraukiu link jų.

Jos draugai su manimi pasisveikina, bet daugiau į mane nekreipia dėmesio ir vėl grįžta prie savo pokalbio, o Aqua sutelkia visą dėmesį tik į mane.

-Iš kur esi?- pilna entuziazmo paklausia ir įsitvėrusi man į parankę laukia mano atsakymo.

-Iš Edmontono,- kuo trumpiau atsakau ir atsisėdu į galą, nes tik ten liko laisva vieta, o Aqua sukrinta šalia manęs.

-Tikrai? Kiek atsimenu jis yra visai kitame šalies krašte, o kaip ten yra?- ji pilna susidomėjimo atsisuka į mane ir laukia mano pasakojimo.

-Na ten yra tikrai daug daugiau žmonių ir pastatų, dangoraižių ir daug daugiau eismo, reikia visur skubėti, bet šiaip visai nieko,- truktelėjęs pečiais pabaigiu savo apibūdinimą ir laukiu nesulaukiu kol išlipsiu prie namų.

-O ką esi aplankęs, ar daug keliavai?

-Nelabai dažniausiai vaikščiodavau su draugais po mista ir tiek,- pasakau ir nusisuku į langą.

-Aš tai norėčiau daug kur nukeliauti, niekada nesu iš čia iškeliavusi ir laukiu, kada pasitaikys galimybė,- užsisvajojusi pasako ir išgirdęs jos balsą suprantu, kaip man pasisekė, kad kartais su tėvais išvykdavau kur nors, kad ir per prievartą.

Matau kaip jos draugai liūdnai pasižiūri į ją, bet nieko nesako, tik susižvalgo vienas su kitu ir pagarsina muziką ir susitelkia į kelią.

-O kur norėtum nukeliauti?- norėdamas ją šiek tiek prablaškyti paklausiu.

-Daug, bet pirmiausia į visus tuos, kurortus apie kuriuos tiek daug kalba, tai yra Paryžius, Roma, Madridas.

***

Atsirandama arbatinėje. Žmonių kurie norėtų ateiti nelabai matosi tad užlipame į antrą aukštą ir įsitaisome į ten esančias sėdimas vietas, kurios yra tiesiog paprastos patogios kėdės.

Jos draugai susitelkia į savo pokalbį, o Aqua atsisėda šalia manęs ir pradeda klausinėti apie atrodo paprasčiausius dalykus ir matau kaip jai vis po truputį sužimba akys kai aš pasakoju ką esu matęs ir kiek norėčiau dar pamatyti. Prie šios temos prisideda ir ji, nes jos svajonės yra daug geresnės ir ji jas pasakoja tiek įsijautusi ir su tokiais apibūdinimais, kad atrodo, jog ji ten jau buvo. Jos pasakojimai tokie gyvi atrodo, kad viskas yra aplinkui ją ir mane. Tačiau magiją išsklaido apačioje suskambėjęs varpelis ir ji nieko nelaukdama pašoka iš vietos ir nubėga žemyn, o aš pasilieku vienas antrame aukšte.

Apsižvalgęs pamatau, kad jau pradėję temti, o jos draugai jau išėję ir aš net nepastebėjau kada. Pagriebiu savo kuprinę ir nusileidęs žemyn pamatau kaip išeina pirkėjas, o varpelis suskamba jį išlydint. Atsisveikinu su Aqua ir patraukiu namo.

Pasižiūrėjęs į telefoną pamatau, kad tėvai jau skambino kelis kartus ir aš vis neatsiliepiau tad eidamas pranešu jiems žinute, kad grįžtu ir paspartinęs žingsnį patraukiu namo.

***

Kai tik įeinu pro duris pasisveikinu su tėvais ir iš karto patraukiu į savo kambarį, nes kitaip nieko gero nebus, nes tėvai pristos prie manęs ir vėl turėsiu kęsti kaip jie kalba apie mano ateitį ir peikia mane. Mano gyvenimo stilių.

Sėdžiu savo kambary prie kompiuterio ir tiesiog kalbu su draugu apie tai kaip man čia vis nuobodu, bet tik viena mergina kartais vis praskraidiną nuotaiką. Jis pasišaipo iš manęs, bet kaip visada tik broliškai ir mes nieko gero nebedarome tik dar pažaidžiame ir patraukiame miegoti.

Atsiguliu į lovą ir kai tik užmerkiu akis išgirstu iš už lango sustaugiant vilkus ir nieko gero nesitikėdamas atsikeliu iš lovos prieinu prie lango, bet nieko nepamatau o tik tamsumą, nes dangus apsitraukęs debesimis ir nei vienas šviesos šaltinis tankios tamsumos negali išsklaidyti.

***

Išeinu į lauką ir pradedu bėgti takeliu link jūros. Pasiekęs smėlį sulėtėju ir patraukiu pakrante. Vanduo daug ką išmetė į krantą, o tolumoje pamatau gulinti kažką didesnį nei paprastas vandens išmestas nuolaužas paspartinu žingsnį ir pribėgęs pamatau gulinčia Aqua. Jos rūbai visi šlapi, o ji pati sustirusi iš šalčio.