Gyvybės vanduo

12

Aqua

Priartėjo helovino vakaras ir mes turėjome pasiruošti tik tai kostiumus. Tikriausiai todėl mokytojai ir pakvaišta, nes mes pradedame keistai elgtis ir jie pradeda bandyti mus atkalbėti tai švęsti. Tačiau niekada tai nepavyksta, nes tie kurie tai bando būna nieko neveikiantys ir neorganizuojantys.

Apsirengiau kaip sirena. Pasidarau ant veido makiažą, kuris simbolizuoja spalvotus žvynus ir įsidėjau lęšius, ir apsirengiau gražią pusta trumpą suknelę. Draugės irgi buvo panašiai apsirengusios ir pasidažiusios pagal mitines būtybes.

Įėjus į patalpas pasimato nepakartojamas mokinių darbas, nes pati mokykla yra paversta siaubo namu ir nepakartojamai atrodo. Kai kur kabo išpaišytos lėlės, keisti raštai ir iš kažkur išlenda žmonės kurie pagąsdina.

Kai tik patenku į salę išvystų jau pradėjusius besirinkti žmones. Nueinu prie draugų, bet dar vieno iš jų trūksta. Gabrieliaus. Pasižiūriu į laiptus, bet jis nepasirodo. Atsisuku į laiptus, bet jo vėl nepamatau ir tada staigiai priešais mane iššoka žmogus su išdraskytu veidu.

Suspiegiu iš siaubo ir per kelis žingsnius pasitraukiu nuo jo.

-Rimtai, tokia baisi?- pamatau kaip juda žmogaus lūpos ir iš jų atsklinda Gabrieliaus balsas.

Tik nusijuokiu iš jo ir pagriebusi už rankos jį nusitempiu šokti. Niekada negalvojau, kad gali būti taip linksma ir apsikabinusi jį šoku kartu su kitomis poromis. Liko tiek nedaug ir galėsiu būti laisva, reikia tik iškęsti iki savo gimtadienio.

-Aš nueisiu ir paimsiu mums atsigerti,- Gabrielius paleidžia mano rankas ir aptraukia link vaišių stalo.

Kaip džiaugiuosi, kad galiu būti tokia laisva ir nereikia dėl nieko rūpintis. Žinau, kad dar yra pakankamai laiko, bet tikriausiai viskas bus gerai.

-Aqua, ar kažkas atsitiko, kad Gabrielius išeina?- atsisuku į ten kur ji rodo ir pamatau išeinantį Gabrieliu iš salės ir net nekreipiantį dėmesio į nieką ir žmonės tiesiog privalo trauktis jam iš kelio.

-O ne,- tyliai apsakau ir nekreipdama dėmesio į draugus, nes net ir jei to nežino patraukiu paskui Gabrieliu. Gal ir toli nuo čia yra vanduo, bet kai jis yra jo valdomas jis ten greitai nusigaus todėl turiu paskubėti.

***

Matau kaip jis stovi ant to paties skardžio ir nekreipia dėmesio į mano šūksnius. Negaliu patikėti, kad jis yra tas išrinktasis. Kaip aš nesupratau... Juk jis turi skaičius ant rankos... Mano gimtadienio datą...

Išvystu kaip jis šoką nuo skardžio ir aš nieko daugiau nelaukdama bėgu ten pat ir taip pat leidžiuosi nuo skardžio.

Kai tik iškylu iš vandens pamatau toliau esanti Gabrielių keistai besižvalgantį ir priplaukiu arčiau jo.

-Aš viską sutvarkysiu, prižadu tau,- apsakau jam ir nebekreipiu dėmesio į jo klausimus, kurie pasklinda ore.

-Ką pasirenki?- išgirdusi jos balsą suprantu, kad ji viską buvo suplanavusi. Vandens deivė, mano motina.

-Renkuosi būti suvaržyta motina,- tyliai pasakau ir pajaučiu kaip mano plaukai iš karto pradeda keisti spalvas. Žinau ką ji daro tik žinau ir tai, kad ji nenori, kad aš rinkčiausi savo spalvą.

Pajaučiu kaip kojos virsta uodega ir apsižiūrėjusi pamatau visus mėlynus ir violetinius atspalvius. Reiškia mano plaukai irgi keisis tokiomis spalvomis. Priplaukiu prie Gabrieliaus nugabenu jį kiek galiu iki kranto ir pabučiavusi paneriu po vandeniu. Taip pasiryždama atsisakyti savo gerovės.

Niekada nenorėjau gyventi vandenį, bet jei tai reiškia žmogaus mirti, kuris tapo mano draugas aš atsisakysiu.

Gal vanduo ir gyvas, bet jis mane pražudo.

Gyvybę jis suteikia tik pats sau...