Gyvybės vanduo

8

Aqua

Grįžę iš vandens Gabrieliaus jau neberadome. Niekas į tai nelabai kreipė dėmesio, nenorėjo - išėjo. Tačiau man vis dar dėl jo neramu, nes neseniai jį tik sugydėm ir dabar jam vėl tai gali pasireikšti. Žinau, kad tikriausia per ne lyg jaudinuosi, bet nieko negaliu pakeisti.

Visą likusį vakarą tik ir galvojau ar man nereikėjo kaip nors jam padėti labiau ir draugų atkalbinėjimai, kad nesijaudinčiau nei kiek man nepadėjo. Jis man atrodė tikrai prislėgtas ir nieko gerojo būsena nežadanti.

***

Vėl pirma pamoka, kur mokytojas manęs nekenčia, o aš ir vėl sėdžiu su kapišonu. Gabrielius sėdi savo vietoje ir į aplinką nekreipia dėmesio. Žinau tik tiek, kad tikrai nueisiu po pamokos prie jo ir užkalbinsiu.

Nuskambėjus skambučiui nei vienas mokinys į jį nesureaguoja ir toliau sėdi kaip sėdėję ir kalbasi su draugais, aš taip pat nekreipiu į tai dėmesio ir skaitau iš arbatinės pasiimta knygą.

Pasigirsta tvirtas durų užtrenkimas ir iš to netikėtumo pakeliu galvą. Mokytojas stovi visas įraudęs ir atrodo, kad greitai supyks, o mes, visi mokiniai, sėdime ištikti šoko, nuo tokio jo elgesio. Jis apimą kreidą ir užrašo ant lentos puslapius, kuriuos turime perskaityti, o pats sudrimba į kėdę.

Stebėdama jį apmačiau, kad jis nei karto nepakėlė žvilgsnio į klasę, nes nei manęs, nei kitų nesudrausmino dėl mūsų išvaizdos, ar elgesio. Matau kaip keli mokiniai skaito jo apskirtus puslapius, o kiti vėl tyliai pradeda šnekėtis grupėje. Aš tiktai stebiu kaip atrodo mokytojas ir ar jam viskas yra gerai. Jis su ranka pasitrina kaklą ir toliau susitelkia į vieną tašką. Supratusi, kad jam nėra nieko rimto toliau susitelkiu į Lavijos knygą.

Girdžiu kaip po klasę pradeda vaikščioti mokytojas, tad padedu knygą į kuprinę ir atsiverčiu vadovėlį. Tačiau nieko nespėju perskaityti ir jis būna užverstas ir priešais mane padėtas apklausos lapas. Greitai jį užpildau ir pagriebusi kuprinę ir į ją sumetusi savo daiktus išeinu iš kabineto. Koridoriuje matosi keli žmonės, bet nekreipiu į juos dėmesio ir tiesiog patraukiu prie savo spintelės.

-Girdėjai kas atsitiko?- išgirstu kaip toliau stovinčios grupelės narys tai pasako ir nieko nelaukdama suklūstu.

-Kas vėl?

-Nuskendo kruizas, sako, kad kažkas prakirto bortą ir privertė staigiai jį prisisemti vandens.

Nieko daugiau nebesiklausydama patraukiu link bibliotekos ir kai tik ten įžengiu sudrimbu prie pirmo laisvo kompiuterio. Greitai suvedu kruizu avarijas ir išmeta straipsnį apie tą avariją, apie kuria girdėjau.

Rugsėjo 29d. netoli vieno mažo kurortinio miestelio sudužo kruizas. Pagal pirminius laivo dugne atsivėrė didžiulė skylė, per kuria pradėjo staigiai bėgti vanduo į laivo vidų ir privertė jį nuskęsti. Nei vienas iš keleivių neišgyveno, pirminiais duomenimis, todėl sunku pasakyti kaip iš tiesų vyko laivo avarija, nes jokių duomenų apie uolas, kurios galėtų padaryti tokius sužeidimus nėra nurodyta. Užjaučiame visas šeimas ir artimuosius, kurie patyrė netektį ir kai tik bus daugiau informacijos mes pranešime.

Toks trumas straipsnis apie tą įvyki mane nustebina ir toks jų neatodairyškumas apie užuojauta prajuokina. Išjungiu viską ir patraukiu link kitos klasės, bet staigiai sustoju vietoje. Dėl to, kad uždavė darbą ir ką išgirdau užmiršau, kad turėjau palaukti Gabrieliaus ir su juo pasikalbėti.

Žadu eiti ieškoti, kur jam vyksta pamoka, bet išgirstu kaip suskamba skambutis ir suprantu, kad nebeturiu laiko jo ieškoti ir dar su juo apsikalbėti, tad tiesiog patraukiu link klasės ir galvoju, kad su juo galėsiu susitikti vėliau.

Dabar jau yra laikas, kada galime eiti į kavinę, todėl vinguriuodama tarp žmonių patraukiu link mūsų bendros su draugais susibūrimų vietos.

-Tai ar įvykdei savo planą?- vos tik man prisėdus paklausia Lavija ir įkiša savo ranką į mano kuprinę iš jos ištraukdama savo knygą.

-Ne, nebuvo kaip su juo pasikalbėti,- prisipažįstu ir atsiremiu į medį.

-Tai eik dabar,- lyg tai būtu paprasčiausias apsišnekėjimas pasako.

Tadas su kitais vaikinais į mus nekreipia dėmesio ir tiesiog šneka savo tema, kol aš svarstau ar man tikrai eiti.

-Sudužo dar vienas laivas,- lyg apibūdindama orą pasakau ir mėgaujuosi šia saulės šiluma, kurios greitai nebebus.

-Mhm, o aš ir vėl nuspėjau ateitį,- nebekreipdama dėmesio ji pasako ir atverčia jau kitą puslapį iš tos knygos, kuria pasiėmė.

-Eisiu su juo pasikalbėti,- pasakau tarsi sau, nes niekas manęs nesiklauso ir pagriebusi kuprinę patraukiu į mokyklos vidų, ir per tuščius koridorius į valgyklą.

Kai tik ją pasiekiu pasigirsta šurmulys ir klegesys. Iš karto noriu apsisukti, bet prisiminusi dėl kokio tikslo čia ėjau sutvardau tą norą. Į mane iš karto tvėksteli maisto kvapas. Visi suolai užimti ir tik kai kur matosi laisvos vietos. Patraukui šalia jų žvalgydamasi ar kur nors jo neužtiksiu, bet praėjus visą valgyklą jo nepamatau ir man tai sukelia šiokią tokią baimę.

Greitai išeinu iš valgyklos ir patraukiu per koridorius klausydamasi ar kur nors išgirsiu kokį nors garsą, kuris mane nukreips tinkama linkme ir toks pasitaiko tik tai prie vienos iš laiptinių ir greitai į ją įsukus.

Pradedu laiptais kilti į antrą aukštą ir sustoju aikštutėje per laiptų vidurį. Joje, ant stovinčio minkštasuolio sėdi įsipatoginęs Gabrielius ir skaito kažkokį vadovėlį.

-Labas, - man tai ištarus jis staigiai krūpteli ir atsisuka į mano pusę.

-Labas, Aqua,- tyliai pasako ir nukelia kojas ant žemės taip padarydamas ir man vietos.

Lėtai atsisėdu šalia jo stebėdama jo judesius, kad suprasčiau ką jis jaučia būdamas šalia manęs.

-Kaip laikaisi?

-Gerai, iš tiesų nieko tokio nėra, kad jaučiau kokį silpnumą, ką jūs padarėt?

-Radau tave prie vandens ir išsikviečiau draugus, kad apdėtų, tada jie surinko viską ką reikės, kad tau padėtume ir tave atgaivinome.

-Tikriausiai pridirbai tikėdama tai prietarais?- jis pabando pajuokauti, bet man tai nėra joks juokas ir griežtai į jį pasižiūriu.- gerai, suprantu tai tau yra ne juokai, bet žinok, kad jei labai tiki tai gali ir išsipildyti, tad geriau tikėti, tuo ką žinai.

-O, jei aš tai žinau?- matau kaip jį mano klausimas nustebina.

-Tada tikriausia tavo žinojimas ir prakeikė mane.

Tokie jo žodžiai mane nustebina, bet nelabai kreipiu dėmesio todėl tik nusišypsau ir papurtau galvą.

-Gal norėtum su manim ir mano draugais vėliau nueiti ir pasibūti arbatinėje, geriau pažintum mus,- matau kaip mano pasiūlymas jo nei kiek nesugundo.

-Gerai,- pasako ir pasiėmęs kuprinę pradeda lipti aukštyn.

-Lauksime tavęs prie pagrindinio įėjimo,- dar spėju sušukti ir jis dingsta už posūkio, o laiptais lipti pradeda jau kitas žmogus.