Gyvybės vanduo

2

Aqua

-Kodėl niekada nepasižiūrim kada būna pilnatis? Ji visada sugadina linksmybes,- iš už spintos durų pasigirsta Lavijos pareiškimas kai bernai vėl vakar pradėjo šėlti ir turėjome nutraukti pasisėdėjimą prie laužo.

Guliu ant jos lovos paskleidusi savo baltus plaukus po visą lovą. Nežinau ką čia veikiu, bet kol nereikia eiti į darbą pagalvojau užsuksiu pas ją ir padėsiu apsispręsti ką jai rengtis į pasimatymą. Ji jau beveik visą savaitę zyzia dėl jo tai pagalvojau, kad man netrukdytų darbo, per kurį, tikriausiai, vis teik nuobodžiausiu, man neskambintu.

Apsirengusi savo pasirinkta suknelę išeina iš už durų ir atsistoja priešais mane. Pramerkiu akis ir pamatau, kad ji vilki baltą suknelę su petnešėlėmis, kuri yra išmargina kai kuriose vietose gėlių kontūrais. Pasisukiojusi priešais mane ir sulaukusi pritarimo nueina prie lango. Atsisėdu pasikišdama kojas po savimi ir laukiu kol ji pravers langą, bet pakėlusi ranką sustingsta ir susmeigia žvilgsnį į priešais jos namą esanti kaimyninio namo galinį kiemą.

-Maniau, kad jį tvarko dėl pardavimo, o ne patys atsikraustys,- tyliai pasako, bet nuo jo vis dar neatsitraukia.

-Apie ką tu kalbi?- iššliaužiu iš lovos, atsistoju šalia jos vis dar tvarkydama susiglamžiusius languotus marškinius, kurios buvau apsirišusi aplink liemenį. Paseku jos žvilgsnį pamatau kieme besidarbuojanti vaikiną tik tai su šortais. Baiginėja krauti nulūžusias šakas ir tvarkyti ten esančius daiktus. Ten gyvenusi senutė man labai patiko, dažnai pas ją užsukdavau, o ji pas mane į arbatinę. Dar kartą pasižiūrėjusi į vaikiną pamatau kaip jis atžagaria ranka nusibraukia prakaitą ir pakelia akis į dangų. Jo žvilgsnis užklysta į Lavijos kambario langą tada mes greitai atsitraukiame.

-Kai ko net ir tu nežinai,- vėl atsisėdusi ant lovos pasakau kol draugė nueina persirengti į kasdieninius rūbus, nes iki pasimatymo jai liko dar daug laiko. Išgirdusi tokį mano pareiškimą iškiša galvą ir nusimaivo.

-Aš dar naujokė, ko norėti?

-Tikrai ne prastų ateities spėjimų,- patraukiu prie stalo ir pasiimu telefoną su už įdėkliuko užkištais pinigais ir šalia jo buvusius namų raktus. Viską susidedu į šortų kišenes ir patraukiu link laukujes durų. Lavija išeina jau apsirengusi ir atsistoja priešais mane užmerkusi akis ir su pirštais trindama smilkinius.

-Matau, tavo gyvenime dideles permainas, kurios tave išstums iš tavo vagos ir nublokš į kitą,- atsimerkia nusišypsodama ir pamojuodama prieš man išeinant.

-Tikriausiai supranti, kad nieko naujo nepasakei,- prieš pat jai užveriant duris dar spėju tai ištarti. Nusijuokiu iš jos tokio vėjavaikiškumo ir patraukiu gatvele, kuria jau žinau atmintinai, į miesto centrą.

***

Išėjau iš Lavijos apie pusę devynių, o įžengusi į rajoną, iki kurio atklysta turistai, pamatau jų galybes. Turistai niekada nemiega... Einu akmenimis išgrįstu šaligatviu nekreipdama dėmesio į mane pralenkiančius turistus. Nesupratu ko jie čia taip lankosi. Nuošalus miestelis, nėra žymių vietų, ar normalaus paplūdimio.

Kuo jis juos taip traukia?

Su tokiomis mintimis pasiekiu miesto pagrindinę aikštę, kurioje, tarp kitų parduotuvių, yra arbatinė, kurioje dirbu. Priėjusi prie durų pasižiūriu į telefoną ir pamatau, kad man liko dar dešimt minučių iki atidarymo. Išsiėmusi raktus atrakinu duris ir į mane iš karto padvelkia susimaišęs prieskonių ir arbatų kvapas.

Pasižiūrėjusi, kad nieko nereikia tvarkyti pirmame aukšte pagriebiu laistytuvą iš už prekystalio, prisipilu vandens ir nueinu iki spiralinių laiptų, kurių turėklai apaugę vijokliais. Užlipusi palaistau gėles, kurių čia pilna, tarsi sodas. Į aikštės pusę yra langas per visą sieną, prie kurio yra ruda sofa su pagalvėlėmis ir prie jos stovi stalas. Ant stalo palikta pravira saldainių dėžutė ir atversta knyga. Užverčiu knygą ir paimu į rankas saldainių dėžutę, o kita jau tuščia laistytuvą. Nusileidžiu žemyn, viską paslepiu už prekystalio. Nuėjusi iki durų jas praveriu taip parodydama, kad jau atsidarėme.

Turistai čia dažniausiai užsuka tik dėl arbatos, o į antrą aukštą jų niekada neleidžiame. Ta vietą žino tik čia gyvenantis žmonės ir jei turistai apie šį kampelį, antrame aukšte, sužinotų, jis nebebūtų toks koks yra.

Atsistojusi už prekystalio pasiimu vieną šakelę ir nuo jos nuskinu žiedlapius sudėdama į medžiaginį maišelį, kuriame jau buvo rožių, ramunėlių ir kitų kvapiųjų gėlių žiedai. Jos nuo nieko neapsaugo, bet jau geriau parduoti tai žmonėms, nei kai jei perka apsaugines dėl kvapo. Po to su tais kvapais prisišaukia kitų piktųjų dvasių, o kai reikia jų atsikratyti nebe supranta ką daryti. Padedu jį prie kitų ir man besisukant kaip tik suskamba varpelis kabantis prie durų.

Apsisukusi pamatau įeinančia jauną merginą su vaikinu, kuris atrodo nuobodžiaujantis ir nenorintis čia būti. Merginos akyse matau susižavėjimą šia vieta. Suprantu ja. Leidžiame ramia rytietišką muziką ir esame padėję prie lango staliuką su kėdėmis, kad jei žmonės norėtų gali čia ramiai pabūti, atsipalaiduoti ir užsiimti vienu iš savo pomėgiu.

Vaikinas iš karto patraukia prie staliuko ir atsisėda, o mergina eina žiūrėdama į prekystalį ir lentynas už jo. Nelabai kreipiu dėmesio į ją, o toliau darau jau kitą maišelį tik dabar su miško žolėmis ir spygliuočių spygliais. Ji jau pradeda eiti antrą kartą sustodama prie manęs laukdama kol užrišiu šį maišelį. Padedu jį į šalį ir pasižiūriu į ją.

-Laba diena, kuo galėčiau padėti?- maloniai paklausiu nusišypsodama, o jos veide atsiranda dar didesnė šypsena.

-Ar galėtum man duoti pasižiūrėti kelis kvapiuosius maišelius?- apsisuku ir nuo lentynos paimu skirtingus maišelius ir tuo pačiu metu ir tą, kurį padėjau prieš jiems įeinant.

Padedu maišelius priešais ją ir leidžiu jai apsižiūrėti. Miško žolelių rinkinį įdedu į medinę, raižytą dėžutę, užrakinu ją. Pakėlusi galvą nuo dėžutės pamatau merginą rankose laikančia miško uogų rinkinėlį.

-Paimsiu jį,- paduoda pinigus, greitai atskaičiuoju jai grąžą.

Ji nueina prie vaikino paragindama jį eiti. Nors kai jis čia įžengė mačiau surūgusia mina, dabar pastebiu pilna laimės ir meilės. Jis ją apsikabina per liemenį ir priglaudžia arčiau savęs. Sušnabžda į ausį ir nuo jo ištartų žodžių jos veidas nusidažo raudonai. Vaikino veide atsiranda šypsena, jis su laisva ranka pradaro duris ir jie kartu išeina palikdami mane vieną.

Tik dabar atsimenu, kad Lavija, tikriausiai, jau pasimatyme, bet man tai nerūpi, mane labiau domina mūsų ritinis pokalbis ir matytas vaizdas. Vaikinas, kurį pamačiau per jos langą, mane sudomino. Nuo ankstaus ryto dirba lauke, tikriausiai padeda tėvams, net ir aš nesitikėjau, kad kas nors norės čia atsikraustyti, o kai mačiau kaip yra įrengiami tie namai ir priminusi senutės pasakojimus apie gimines suprantu, kad jei yra iš didmiesčio. Tai kodėl iš miesto, kuriame visko yra, belstis į pasaulio užkampi?

Visada norėjau ištrūkti iš čia ir pamatyti platesnį pasaulį, bet negaliu. Mėgstu bendrauti su pagyvenusiais žmonėmis ir turistais, kurie mielai pasakoja apie savo keliones, ką matė nuostabaus, o aš tai esu mačiusi tik tai nuotraukose ar istorijos ir geografijos knygose.

Su rankomis pasiremiu į prekystali ir tarp pirštu sukdama vieną iš prieskonių šakelių užsigalvoju apie kelionę ir kaip pavydžiu atkeliavusiam vaikinui dėl jo sėkmės. Kol apie tai galvoju prieš akis matau ritinį vaizdą. Nežinau nuo kada jis dirbo, bet kylančios saulės spinduliai jau atsispindėjo prakaito lašeliuose, o šviesūs plaukai tvarkingai sugulę ir net jam su ranka prilietus juos jie nesusivelia.

Suskambėjus telefonui išsitiesiu ir grįžtu iš savo fantazijų pasaulio. Kodėl aš apie jį taip galvojau? Esu per daug išvargusi, tikriausiai tokios mintys dėl to ir puola. Jis plaukus nusipurškia laku, todėl jie taip tvirtai laikosi. Nusijuokiu nuo tokios savo minties ir užrakinu arbatinę. Telefone randu pranešimą iš operatoriaus apie nuolaidas. Ištrinu žinutę ir patraukiu namo.

Praėjusi pro Lavijos namą jos kambaryje nepastebiu įjungtos šviesos, reiškiasi ji dar negrįžo. Praeinu pro dar kelis namus ir pasuku į savo gatvę. Įėjusi į namo vidų nieko jame nerandu. Užlipu į savo kambarį, praveriu duris ir krentu į lovą ant pagalvėlių tuo pačiu metu gaudama žinutę. Neįsijungusi šviesos tik atsidarau žinutę: „Tai buvo košmaras..."