Gyvybės vanduo

7

Gabrielius

Jaučiu kaip guliu ant kietos žemės. Tikriausiai manęs niekas taip ir nepastebėjo gulinčio takelyje. Su rankomis atsiremiu į žemę ir pajutęs, kad yra už nugaros, kažkoks kietas daiktas, tad į jį atsiremiu. Pabandau pasižvalgyti aplinkui, bet matau tik tai tamsą, tad pasitrinu akis ir išryškėja daiktų kontūrai.

Esu miške, o priešais mane matosi pasvirę antkapiai. Ant vieno niš jų tupi varną, kiti yra apaugę žolėmis ir vijokliais. Paputus vėjui sugirgžda vartai ir su dideliu garsu trenkiasi į tvorą. Pamatau kaip šalia manęs sujuda juodas siluetas ir iš tos baimės staigiai pašoku ir žadu bėgti kuo toliau nuo šitos kraupios vietos, bet kai tik nusprendžiu į kurią pusę priešais mane atsiranda vaikinas su sukryžiuotomis rankomis ant krūtinės ir piktu žvilgsniu žiūri į mane.

-Matote kokio dėkingumo sulaukiate?- pasako ir su savo ranka sugriebia mane už peties ir pasodina ant žemės. Net jei bučiau bandęs priešintis nieko nebūtų pavykę, nes iš karto jaučiau, kad jis yra daug stipresnis už mane.

-Tadai, negąsdink jo, juk mes čia ne tam,- išgirstu Aquos balsą ir ji atsitupia šalia manęs. Iš kažkur atsiradusi šviesa ir pamatu, kad jos plaukai dabar yra mėlyni su baltais galiukais, o jos akys susirūpinusiai žiūri į mane.

-Kodėl manęs neklausiai kai sakiau, kad tas pakabutis atneš vien tik nelaimes,- kai ji tai pasako staigiai paliečiu savo kaklą ir pajaučiu, kad pakabutis vis dar vietoje ir atsidūstu, kad nepradėjo kokios nors dar gerojo samariečio kelionės ir jo nenuėmė.

-Tai kodėl jūs mane čia atsitempėte?- pakalusiu ir matau kaip ji pasižiūri man už nugaros ir atsidustą. Pasukęs galvą pamatau nupieštą ratą ir merginą, kuri renka palei ta ratą žoles.- Ką jūs žadate daryti?

-Mes jau padarėme, išgelbėjome tau gyvybe, beje aš Lavija,- pasigirst iš merginos, kuri yra prie rato, o Aqua atsistojusi kalbasi su tuo vaikinu ir ant jo rankos pastebiu tą pačią tatuiruotę, kuria mačiau ir pirmą dieną kai atvažiavus pastebėjau gatve einančius vaikiną ir merginą.

Aqua kažko ginčijasi su tuo vaikinu ir kol nei vienas nekreipia dėmesio nusiimu pakabutį ir pasižiūriu į jį. Jis - mėlynas kai tai pamatau jau noru užsipulti juos, bet Aqua pamato, kad aš be jo ir greitai pribėga prie manęs.

-Ką sau manei, turi dabar vaikščioti su juo, kad atsigautum,- pribėgusi r išplėšusi jį man iš rankų pasako tuo pačiu metu jį dėdama man ant kaklo.

-Tu tikra keistuolė,- garsiai pasakau, bet nebandau nusiimti, nes dar gali mane čia palikti, o aš nežinau kaip grįžti namo nuo čia.

-Mes gal normaliausi visame mieste, vaikinas pasako ir prie jo priėjusi mergina rankose laikydama žvakę pasižiūri į mus.

-Norite jau važiuoti ar dar ne?- paklausia, bet nelaukia jokio atsakymo ir užpučia žvakę. Kai tik liepsna užgęsta pasidaro daug tamsiau ir nesuprantu kaip gali būti, kad tokia maža žvakė suteikė tiek daug šviesos.

Pasižiūriu į vietą kurioje buvome ir mane nupurto šiurpas. Beveik visi antkapiai pakrypę, tie kurie stovi tiesiai yra apkerpyje kaip ir kiti. Šalia jų stovi tuščios žvakės, o kai kur tiesiog išimtos ir padėtos ant antkapio ir jų vaškas ant jo užtiškęs. Jokių gėlių tik tai nupjauta žolė aplink juos ir mūsų buvimo ženklas, baltas ratas.

-Vaike, eini ar ne?- pasigirsta vėl tas šiurkštus vaikino balsas ir nieko daugiau nelaukęs patraukiu kartu su jais iš šitų laukinių kapinių. Nesuprantu kodėl jie buvo mane čia atsivežę.

Susėdame visi į pikapą ir pradedame dardėti nelygiu, žvyruotu takeliu iš čia. Kai mes išėjome vartelius taip ir palikome pravirus. Niekas automobilyje nekalba tik matau kaip tas vaikinas nepatenkintai vis žvilgčioja į mane ir kreivai nusišypso. Privažiavus miestelio pavadinimą jis sustoja ir pasižiūri į mane.

-Nuo čia turi žinoti kelia namo,- iš jo žvilgsnio suprantu, kad jis ori jog nešdinčiausi todėl jau siekiu durų rankenos ir žadu lipti, bet tai sustabdo Aqua.

-Jis niekur neis, o važiuos kartu su mumis,- jis nebando jai nieko sakyti tik gūžteli pečiais ir vėl užvedęs mašiną patraukia link jūros.

Sustojame prie pat kranto, o tolėliau matosi degantis laužas. Tadas, jei gerai atsimenu, čia jo vardas, patraukia prie bagažinės ir iš jos iškelia kelias pakuotes skardinių, o merginos paima kažkokias medžiagas ir paduoda man į rankas. Nieko daugiau nelaukusios patraukia prie laužo, o mes joms iš paskos.

-Žinok tik tek, kad tau nepavyks nei vienos iš jų įskaudinti,- tyliai pasako ir patraukia spartesniu žingsniu į priekį palikęs mane vieną.

Aš net nenorėjau čia būti ir geriau būčiau grįžęs namo ir ramiai praleidęs vakarą, o ne ėjęs su tokiais žmonėmis ir dar nežinau net ar jais galima pasitikėti. Gaila, kad dėl Aquos tono nesiryžau jai prieštarauti ir dabar pats kenčiu kol tuo pačiu metu galėčiau jau kėblinti namo ir dar tas vaikino pasakymas, lyg kažkuri iš čia esančiu merginų, man labai rūpėtų. Aš čia esu, nes mane privertė, o ne dėl to, kad susižavėjau kuria nors iš jų ir jos abidvi yra kvanktelėjusios.

Priėjęs arčiau laužo pastebiu, kad prie jo yra dar daugiau žmonių ir visi vaikinai turi tokias pat tatuiruotas kaip ir tas, kurį mačiau ir kuris buvo dabar su mumis. Man priėjus jie nužvelgia mane keistai, o merginos paima iš mano rankų atneštus daiktus ir į juos susisukusios patraukia į vieną laužo pusę, kol vaikinai sėdi kitoje. Vienas iš jų man mesteli alaus skardinę ir daugiau jokio dėmesio nerodo.

Atsisėdu ant ten buvusio rasto, atsuku nugarą į laužą ir lėtai gurkšnodamas žiūriu į vandenį, kuris banguoja, o tolumoje matosi tik tai tamsuma.

-Kodėl čia atvažiavai?- tas pats vaikinas, kuris man padavė alaus atsisėda šalia ir irgi sutelkia žvilgsnį į vandenį.

-Būčiau ėjęs namo, bet Aqua neleido manęs paleisti prie ženklo, o kai važiavome net nebebandžiau prašyti,- paaiškinu ir pajautęs, kad skardinė jau tuščia padedu ją ant žemės ir sutraiškau su koja.

-Imk dar vieną,- paduoda naują, o tą numeta mums už nugaros.- Aqua tai moka, jei ne ji čia dėtųsi chaosas. Niekas nenori jos užpykdyti ir priversti ant mūsų pykti.

Taip ir daugiau nieko nešnekame tik iš merginų pusės girdisi juokas, o iš vaikinų pokalbiai, kurių nuotrupos atsklinda net iki mūsų.

-Einam maudytis!- pasigirsta iš merginų pusės ir aš pasukęs galvą pamatau kaip jos išsivaduoja iš savo susikurtų kokonų ir atsistojusios arčiau kranto laukia kol visos nuspręs kaip maudytis.

Pasižiūrėjusios viena į kitą tik nusijuokia ir pradeda nusirengti. Nenorėdamas pasirodyti nemandagus ir net neturėčiau čia būti, bet iš vaikinų pusės atsklinda juokas ir keli padrąsinamieji šūksniai tad pakeliu galvą ir pasižiūriu į jas.

Lavija ir ta kita jau yra vandenyje, o Aqua vis dar stovi ant kranto ir į kažką žiūri. Merginos pasitraukia toliau nuo kranto ir dabar galime matyti tik tai jų kontūrus. Aqua paeina šiek tiek toliau ir įsibėgėjusi pašoka į orą, padaro salto ir gražiai pūkšteli į vandenį. Ji su merginomis paragina vaikinus ir tie nieko daugiau nelauke taip pat puolą į vandenį. Aš lieku vienas ant kranto. Kol visi maudosi tyliai atsistoju ir, kad niekas nepamatytų išeinu iš tos vietos ir patraukiu namo. Ten palikęs tik tai besilinksminančius keistuolius paauglius ir ant rasto pusiau nugerta alaus skardinę.