Gyvybės vanduo

5

Gabrielius

Sėdžiu namuose prie stalo ir darau namų darbus, praėjo tik trys dienos nuo mokslo metų pradžios, o aš jau esu apsikrovęs ir nebegaliu atsitraukti nuo jų. Apačioje girdžiu kaip tėvai kalbasi apie savo darbus ir iš jų veidų, kai sutikau juos mačiau, kad jiems čia labai patinka, daug labiau nei man. Nors maniau, kad jiems atsibos, bet taip neatsitiko, tad dabar turiu susitaikyti, kad gyvensiu čia kol baigsiu mokslus.

-Gabrieliau,- per garsią muziką išgirstu kaip mama sušunka, tad išjungiu muziką ir nusileidžiu pasižiūrėti ko jai gali reikėti.

Ji su tėčiu sėdi prie stalo ir gurkšnoja arbatą bei juokiasi iš kažkurio pasakyto anekdoto ar papasakoto nutikimo.

-Taip?- noriu tik greičiau grįžti į savo kambarį ir pabaigti daryti namų darbus, o tada jau pradėti žaisti žaidimą, tik tada kalbuosi su draugais, nes kitaip jie arba aš juos pažadinu.

-Nueik į arbatinę ir nupirk raminančios arbatos,- atsistojusi mama man paduoda pinigus ir vėl sugrįžta prie stalo. Sukišu pinigus į galinę džinsų kišenę ir pasiėmęs nuo batų dėžės džemperį jį apsirengiu ir įsispiriu į sportbačius. Už savęs užtrenkiu duris ir patraukiu į miesto centrą.

Automobiliai kartais pravažiuoja pro mane, matosi vaikščiojantys žmonės ir žaidžiantis vaikai, niekas nekreipia dėmesio į mane. Spardau kelyje pasitaikiusį akmenuką ir traukiu pirmyn. Nupirkti arbatos, kurios nei geriu, nei esu matęs akyse. Negi negali palaukti kol eisiu į mokyklą ryt arba patys grįždami iš darbo to padaryti? Negi ji reikalinga kaip tik dabar?

Pasiekęs pagrindinę miesto aikštę apsižvalgau ir pamatęs duris prie kurių kabo iškaba arbatinuko formos patraukiu link jos. Netikiu, kad mama galėjo kalbėti apie kokia nors kitą arbatinę, nes tokiame mažame miestelyje kitos negali būti ir jei būtų, tikriausiai, aš net nebandyčiau ieškoti.

Pravėrus duris suskamba varpelis ir į mane atsisuka mergina. Jos plaukai suplevėsuoja ir jos žali plaukai gražiai apgaubia veidą, bet kai į ją pasižiūriu pamatau tą pačią merginą, Aqua, kurios mokytojas paprašė nusiimti kapišoną. Tik mane stebina tai, kad jos plaukų spalva yra kitokia nei buvo vakar. Negi jai neatsibosta dažyti?

-Sveikas, kuo galėčiau padėti?- linksmai pakalusia ir iš jos tono galiu suprasti, kad ji manęs neatpažino.

-Norėčiau raminamųjų arbatos, turite tokios?- atsiremiu į prekystalį ir laukiu, kol ji man paduos. Per tą laiką pasižiūriu į prekystalį ir pamatau sudėtus kristalų pakabučius. Ji padeda arbatą priešais ir laukia.

-Ar tai bus viskas?- pakalusia lyg nekantraudama kuo griečiau, kad aš išeičiau.

-Tie pakabukai, norėčiau juodo,- parodau į juos ir pasakau, o ji tai išgirdusi šiek tiek nustemba.

-Gal galėčiau patarti dėl pasirinkimo, nes jie turi tam tikrą paskirtį,- tyliai pasisiūlo, bet aš nelabai kreipiu į tai dėmesio ir dar kartą peržvelgiu visus, bet jie tikrai ne kokių spalvų, man tos spalvos nepatinka, jos per daug ryškios ir per pačią pirmą pamoką mačiau, kad ji irgi nesiklausė mokytojo, o dabar patui bando man pasiūlyti kitą pakabutį, nes jie turi paskirtį. Keistuolė.

-Ne, norėčiau juodo, jei galima,- nuobodžiaudamas pasakau ir iš galinės džinsų kišenės ištraukiu pinigus. Ji priešindamasi sau padeda juodo kristalo pakabutį priešais mane ir laukia, tikriausia galvoja, kad aš persigalvosiu. Niekada netikėjau jokiomis pasakomis ir dar tokiomis kuris liestų papuošalus. Jau žadu susimokėti, bet ji sugriebia mane už rankos.

-Ar tikrai nori jį pirkti? Jis nėra laimingas, atneš vien bėdas,- tyliai pasako ir laukia kol aš persigalvosiu, bet aš tik atsikratau jos rankos ir paduodu jai pinigus.

-Taip, aš noriu jį pirkti ir niekas manęs neprivers persigalvoti.

Ji juos paima per prievartą ir įdeda į kasos aparatą. Pakabutį užsidedu ant kaklo, o arbatą į kišenę ir žadu eiti namo, bet vėl būnu sugriebtas už rankos.

-Aš negaliu leisti tau išeiti su tuo pakabučiu, ar tikrai nenori jo pasikeisti?- ji manęs kalusia ir matau jos akyse išgąsti. Ji tikrai jau per ilgai čia dirba. Jai reikėtų atsipūsti, gal tai nors keik jai padėtų, kad nebestabdytų žmonių nuo noro pirkti tai ką jie nori.

Jau noriu jai atsikirsti, bet mane sustabdo nuskambėjęs durų varpeliai, kurie pranešą apie naują klientą. Nors to išgirsti tikrai nesitikėjau:

-Aqua, ką darai, juk žinai, kad jei kas nors pamatys tave taip besielgiančia gali išmesti iš darbo!

Pro duris įeina rudaplaukė mergina, kurios plaukai surišti į dvi kasytes ir jos rudeninis paltas prasegtas plevėsuoja nuo menkiausio jos judesio.

-Jis nusipirko juodą pakabutį, noriu atkalbėti nuo kvailystės, kurią jis daro,- paleisdama mano ranką piktai pasako tuo pačiu metu su delnais tvodama per prekystalį ir savo mėlynas, ledynes akis nutaikiusi į merginą, o ką tik pro duris įžengusi mergina irgi nenusileidžia ir žiūri į ją panašiu žvilgsniu.

Iš lėto pradedu trauktis iš šito minų lauko, bet mane sulaiko išgirsti žodžiai, o aš jau stoviu prie pat durų ir galiu dingti iš šios vietos.

-Tai tegul ir eina, juk jei kas nors atsitiks galės kaltinti tik save, o man dabar reikia kai kurių žolelių ir tavo pagalbos.

Pravėręs duris pasižiūriu į prekystalį ir pamatau ant jo dedama storą, juodą knygą, ant kurios viršelio yra nupiešti keisti ženklai, bet mane kažkokia jėga išstumia iš arbatinės ir priverčia eiti namo, nebandant grįžti į arbatinę.

***

Praėjo kokios penkios dienos po to nutikimo arbatinėje ir aš nejaučiu jokių pasikeitimų nuo tada. Aqua apsiriko ir tikriausiai taip gąsdina visus savo pirkėjus, kad tik suteiktu arbatinei kitokio ir gal net magiško įvaizdžio po visų paprastų prekyviečių. Per ne lyg persistengia ir nesuprantu ką mama šioje arbatinėje pastebėjo, nes aš ten nebenoriu lankytis.

Dabar yra ankstus rytas ir tėvai yra išvažiavę į darbus, o aš ir vėl girdėjau naktį staugiančius vilkus, tad nebegalėjęs užmigti apsirengiau sportinę aprangą ir išėjau pabėgioti pajūrių. Nors ir ne kokie vaizdai čia, bet ritiniams pabėgiojimams čia tikrai yra gerai.

Jaučiu kaip man ant kaklo kabo tas pats pakabutis ir man tai sukelia šypseną, nes aš jo niekada nenusiėmiau po užsidėjimo ir mokykloje kartais pastebėdavau kaip ji žiūri į mane su nusivylimo akimis ir visada ji stebi pakabutį.

Bėgu paprastai išmintu takeliu, kuris eina palei vandenį ir tolėliau pamatau gulinčio žmogaus kontūrus ir paspartinu žingsnį, bet kažkas kerta per kojas ir nesugebėjęs išstovėti griūnu ant žemės ir pajaučiu kaip kažkas lyg su replėmis spaustu mano krūtinę ir pradedu dūsti. Per kojas pereina mėšlungis ir nieko daugiau negaliu padaryti tik kaip užsimerkti ir bandyti ištverti skausmą nerėkdamas, nes atrodo jei tik prasižiosiu pajusiu dar daugiau skausmo ir nesugebėsiu išleisti jokio garso tik tai gargaliavimą.

Pro pramerktų akių tarpą pamatau link manęs palinkusį siluetą su ilgais plaukais ir ant žando pajaučiu švelnią ranką, kuri nubraukia plaukus nuo kaktos, galvoju, kad pradės šaukti pagalbos ar skambins, bet siluetas tik tai pasilenkia arčiau manęs ir pradeda šnabždėti kažkokius žodžius. Mane pradeda imti miegas, bet bandau jam priešintis, nors tai nelabai kuo padeda todėl pasiduodu užplūdusiam miegui ir būdamas prie pat užmigimo ribos išgirstu kaip siluetas kažkam paskambina ir pasako žodžius, kurie priverčia mane dar kartą pabandyti išsivaduoti iš gniaužtų, kurie mane laiko, bet tai nieko nepadeda.

-Man reikės jūsų pagalbos...