Gyvybės vanduo

6

Aqua

Jau nebesistebiu, kad jaučiu kaip mano veidas remiasi į smėlį, o kylančios saulės spinduliai šildo mano odą. Kažkur visai netoli girdžiu kaip kažkas atbėga tad pabandau atsistoti, bet nieko gero nepavyksta, nes ranka yra dar per silpna ir vėl nugriūnu ant žemės. Pagulėjusi kurį laiką pagaliau atsistoju ir netoli savęs, bet taip, kad negaliu suprasti, kas ten yra guli žmogus.

Greitai pribėgu prie jo ir pamatau Gabrieliu, o ant jo kaklo kabo vis dar tas pats pakabutis, kurį nusipirko ir aš nenorėjau jam jo parduoti, bet atėjusi Lavija viską sutrukdė ir jis pradingo, mokykloje prie jo nelindau, bet mačiau, kad jam patinka mane dėl to pakabučio erzinti. Su pirštais atsargiai apliečiu pakabutį ir pajaučiu nuo jo atsklindantį šaltį, pavėlavau.

Gabrielius iš skausmo vartosi ir nieko gero negalima daugiau tikėtis tik tai, kad jis gal nors kiek pasimokins ir pradės klausytis patarimų, kurie yra duodami iš pardavėjų.

Palinkstu arčiau jo ir mano plaukai apgaubia mūsų veidus. Ant jo žando padedu ranką ir jaučiu kaip jis dega ir tuo pačiu metu jo rankos šąla. Patraukiu savo ranką nuo jo rankų ir perbraukiu per žandą link kaktos, kad galėčiau pasižiūrėti į jo akis, nes plaukų sruoga užkritusi ant jų ir neleidžia jų pamatyti, bet kai ją patraukiu priešais mane atsiranda užmerktos akys ir tik tai kartais prasimerkia padarydamos mažą tarpelį, kad jis pasižiūrėtu. Jaučiu kaip jis yra kamuojamas nežmoniško skausmo, tad nieko nelaukusi pasilenkiu arčiau jo ausies ir pradedu šnabždėti vieną iš dalykų, kuriuos privalau mokėti, kad žmogui palengvinčiau kančias. Jis po truputį rimstą ir užmiega, panyrą į laikiną komą, kuri jam padės ilgiau išgyventi ir nereikės jausti to nežemiško skausmo.

Atsitraukiu nuo jo ir pasiėmusi telefoną susirandu vaikinu numerius ir laukiu kol kas nors apkels ragelį.

-Klausome,- apsigirsta mieguistas balsas ir tada iš karto seka žiovulys.

-Man reikės jūsų pagalbos...- suspėju tik tiek pasakyti, o jis mane vėl nutraukia.

-Vėl atsiradai prie Atlanto vandenyno? Juk gali greitai grįžti, netrukdyk mums miegoti,- girdžiu, kad jau žada padėti ragelį ir eiti atgal į lovą.

-Bent kartą paklausyk manęs ir atvažiuok netoli mūsų laužo vietos, nes jei ne galės tavo kaulelius rankioti iš visų vandens telkinių!- sušunku į ragelį ir daugiau nieko nelaukusi numetu skambutį. Pagaliau gal paklausys ir nereikės man jo tempti per visą miestelį į arbatinę.

Atsitupiu prie Gabrieliaus ir pradedu žiūrėti ar galima kaip nors jam dar padėti, bet jis jau per ilgai nešiojo pakabutį, kad paprasčiausias žingsnis ką nors pakeistu, niekas to negali dabar padaryti. Reikia tik melstis, kad viskas būtų gerai ir viską ko reikia rastume arbatinėje.

Po skambučio praėjus kokioms tik penkioms minutėms šalia mūsų sustoja pikapas ir iš jo išlipa uždusęs ir išsigandęs Tadas. Greitai pribėga prie manęs ir sustoja visas uždusęs. Tikriausiai per daug baimės jam įvariau.

-Kas dega, kad taip liepi skubėti iš ankstaus ryto?

-Reikia jį nugabenti į arbatinę ir ten tada žiūrėsime, ką galime keisti ir ar nereikės kitur gabenti.

Tadas paima Gabrieliu į rankas ir gražiai pasodina į pikapą ir aš atsisėdu šalia jo. Jis nieko neklausia ir tiesiog patraukia iš karto prie arbatinės, ten turėtų dabar būti Lavija, jei nesumaišiau dienų per visą skubėjimą, nes jei ne tada man teks ir ją versti iš lovos savo skambučiu.

-Eik, atidaryk duris ir aš tada jį užnešiu aukštyn,- pasako ir aš nieko nelaukusi iššoku iš pikapo ir patraukiu prie durų ir jas praveriu. Išsigandusi Lavija atsisuka nuo lentynų ir jau nori manęs kažko klausti, bet kai pamato, kad Tadas atneša Gabrieliu nieko nesako tik kartu su jais patraukia prie laiptų ir jais pradeda lipti aukštyn. Aš nieko nelaukusi patraukiu prie prekystalio ir iš medinės dėžutės ištraukiu miško augalų maišelį, kurį dariau kai buvo atėjusi pora ir tada vėl pagalvojau apie meilę, po tokio ilgo laiko tarpo.

Nenorėdama sugrįžti į prisiminimus uždarau dėžutę, padedu ją į vietą ir patraukiu prie laiptų. Šokinėdama per kelias pakopas užlipu aukštyn ir pamatau juos stovinčius prie jo ir galvojančius ką reikės daryti. Nieko nelaukusi apdedu atsinešta maišelį ant Gabrieliaus ir tikiuosi, kad tai nors kiek padės.

-Lavija, eik pasižiūrėti savo knygoje gal kažką turi, ir jei surasi susirink visas žoleles, kurių gali reikėti, nes vyksim į vietą, kaip ir visada.

Ji nieko daugiau neklausia, o išlekia žemyn žiūrėti ar viską turime, girdisi kaip ji kiloja įvairiausius buteliukus ir tranko stalčius ieškodama visų reikalingų ingredientų.

Tomas sudrimba ant čia esančios kėdės, o aš atsitupiu šalia Gabrieliaus ir žiūriu, kad jam tik nepablogėtų. Kartais su ranka vis perbraukdama per jo įkaitusią kaktą.

***

Jau atėjo vakaras ir greitai važiuosime padėti Gabrieliui. Lavija baigia susirinkti visus reikalingus daiktus ir jau žada eiti laukti prie pikapo. Tadas miega atsilošęs kėdėje ir kartais suknarkia. Ką jis veikia naktį, kad net dieną negali normaliai pabūti turi visada miegoti? Tegul džiaugiasi, kad nebereikia jam eiti į mokyklą.

Atsistoju su nutirpusiomis kojomis ir priėjusi artyn jį stipriai papurtau, kad atsibustu. Pramerkęs akis nusižiovauja ir patraukia prie Gabrieliaus, kad jį nuneštu į pikapą. Seku paskui jį ir kai tik visi išeiname užrakinu duris.

Susėdę patraukiame link miško. Važiuojame tylėdami, o Lavija vis kažką murma panosėje ir kartais pasitikslina. Įvažiavus į mišką patraukiame šunkeliu į jo gilumą, viskas atrodo taip paprastai, bet kai privažiuojame reikalingą vietą automobilio žibintų šviesos apšviečia išklibusius vartus.

Tadas Gabrieliu išgabeną iš pikapo link lauko ir paguldo į jūros druska nupieštą ratą, kurį kaip tik baigė Lavija. Atsimenu kiek laiko užėmė, kai reikėjo garinti vandenį, kad liktu daug druskos.

Aš su Tadu pasitraukiu toliau nuo rato ir leidžiu viską daryti Lavijai. Ji pradeda tam tikrose vietose dėlioti atsivežtas žoleles ir sakyti žodžius, kuriuos kartojosi automobilyje.

Žolelės, kurios jau būna padėtos ant žemės, po truputį pradeda skleisti šviesos gyjas ir vyniotis aplink Gabrieliu. Jos gaubia jo visą kūną ir po truputį matosi, kaip ant kaklo buvęs juodas kristalas, po truputį kylą aukštyn. Gijos nudeginą kristalą laikiusia virvelę ir kristalas atitrūksta nuo kaklo ir pakilęs aukštyn sprogsta ir virsta dulkėmis.

Jau žadu eiti prie Gabrieliaus ir pasižiūrėti kaip jam sekai, bet Tadas mane sulaiko už rankos ir neleidžia pajudėti.

Šviesos gijos pradeda skverbtis į vaikino kūną ir kai Lavija numetą paskutinę žolelę ant jo ji išsklaido šviesą ir sukuria baltos šviesos žybsnį, kuris pasklinda su vėjo gūsiu po visą mišką ir priverčia mus visus nusisukti nuo Gabrieliaus.

Kai viskas baigiasi aš patraukiu prie jo, o draugai atsitraukia ir grįžta prie pikapo. Atsitupiu prie jo kūno ir laukiu ar jis pramerks akis.