Gyvybės vanduo

4

Aqua

Jaučiu, kad miegu ant kažko šiurkštaus ir į mano akis spigina kylančios saulės spinduliai. Su ranka pasitrinu veidą, o su kita pasiremdama į šiurkštųjį pagrindą atsikeliu ir atsisėdu. Pramerkusi akis pamatau kylančia saulę ir vandenį. Pakrante prabėgantis žmogus į mane net nežvilgteli. Iš plaukų išsipurčiusi smėlį ir jį nusivaliusi nuo rūbų atsistoju ir paraukiu namo.

Tyliai praeinu pro gyvenamuosius namus, nei viename dar nesigirdi jokių gyvybės ženklų. Pasiekusi savo kiemo vartelius juos praveriu ir įsmunku į namo vidų pro neužrakintas duris. Čia irgi tylu, kitaip ir būti negali, gyvenu viena.

Nuėjusi į savo kambarį pasiimu švarius rūbus ir patraukiu į vonią išsimaudyti. Vos tik vanduo pradeda tekėti mano kūnu atsipalaiduoju, nežinau kelintas kartas, kai atsibundu pajūryje. Visada sugebėdavau grįžti namo, bet dabar kažkas pasikeitė.

Išlipusi nusisausinu kūną ir rankšluosti apsivynioju aplink save. Į rozetę įjungiu plaukų džiovintuvą. Atsistoju priešais veidrodį, bet savo atvaizdo negaliu matyti, nes jis yra per daug aprasojęs. Man tai nesutrukdo, todėl kai baigiu padedu viską į vietą ir apsirengiu rūbus, su kuriais eisiu į mokyklą. Ant trumparankovės palaidinės apsirengiu pilką džemperį ir po jo kapišonu paslepiu savo plaukus. Apsiaunu sportbačius ir nuo kėdės pasiėmusi kuprinę ir užsimetusi ją ant pečių nusileidžiu žemyn. Iš virtuvėje buvusios vaisinės pagriebiu obuolį ir daugiau nieko nelaukdama išbėgu į mokyklą.

Lavija, tikriausiai, jau ten, nes mes niekada neiname kartu. Ramiai eidama šaligatviu ir kramsnodama pagriebta obuolį traukiu prie mokyklos. Žmonės jau pabudę. Visi ramiai ruošiasi į mokyklą ar darbą. Priešais mane eina mergina už mane vyresnė metais, jos vienspalviai mėlyni plaukai surišti į kasą, o šalia jos tikriausiai eina jos mažesnioji sesutė. Su šia mergina niekada nekalbėjau, net vardo nežinau. Pažįstu tik tai savo draugų grupelę ir daugiau nieko.

Mūsų mokykla maža, vieni kitus turėtume pažinoti, bet mes nenorime. Esame pasiskirstę į grupeles ir su kitais nebendraujantis. Mokytojai to nebado taisyti, jie niekada nesikišo į mūsų reikalus, jie tik tai mus mokina ką turi ir daugiau nesigilina.

Priėjus mokyklą įeinu į vidų ir laukiu kol visi išsiskirstys po klases, niekada nemėgau žmonių šurmulio. Atsistoju prie vienos iš palangių, nuo kurios stebiu aplinką. Pamatau pro mokyklos duris įeinanti naujoką, tą, kurį stebėjau su Lavija pro jos kambario langą, nenorėdama atkreipti dėmesio į save nuleidžiu galvą, kapišonas dar labiau mane paslepia, į rankas pasiimu telefoną ir apsimetu, kad jame kažką darau.

Pro mane praeina pavaduotoja su naujoku ir jam pasakoja apie tai kur kas yra ir ką jis turi žinoti. Jiems praėjus dar kartą žvilgteliu į telefoną ir nusipurtau, nes neįsivaizduoju ką žmonės jame daro, kad visada stovi nuleidę galvas. Gūžtelėjusi pečiais patrauki į klasę, nes kaip tik ištuštėjo koridoriai.

Atsisėdu paskutiniame suole ir išsitraukusi sąsiuvinį nuleidžiu galvą ir pradedu su pirštais vedžioti ant stalo ornamentus. Mokytojas įėjęs nepradeda pamokos ir aš visiškai nesistebiu, tikriausiai naujoką paskyrė mūsų klasei, nes kitos yra pilnos, jei jis iš viso yra mano bendraamžis, arba mokytojas tiesiog vėl galvoja kur padėjo kreidą, nors tai galėjo padaryti vos tik atėjęs į mokyklą.

Nieko nenorėdama pasakyti garsiai atsidūstu ir vėl susitelkiu į stalą. Atėjusi pavaduotoja pasako, kad naujokas mokysis šioje klasėje tad tikriausiai dėl kreidos apsirikau, bet pakėlusi galvą vis tiek pamatau, kaip mokytojas jos ieško spintelėse. Kai tik ją suranda atsitiesia ir atsisuka į klasę. Pamatęs kaip aš esu apsirengusi vėl susiraukia.

-Aqua, negi ir vėl reikės pradėti mokslo metus nuo to paties, nusiimk kapišoną,- paliepia ir aš žinodama, kad jis net ir pats gali man jį nuplėšti atsidūstu ir jį nusiimu išlaisvindama tamsiomis spalvomis išmargintus plaukus. Nieko nesakiusi žiūrių į jį ir laukiu ar jis dar ką nors pasakys, bet nieko nesako tik atsidūsta ir papurtęs galvą nusisuka į lentą.

Kitą savaitę bus vėl tas pats, man atrodo jis šiemet gali neištverti ir paskusti mane mokyklos valdžiai, bet tai mane tik prajuokina ir vos ne vos sulaikau juoką. Apsižvalgiusi po klasę matau, kad niekas į tai nekreipia dėmesio tik tai naujokas sėdi ir keista žiūrį į mano plaukus, bet kai pastebi, kad aš jį mačiau greitai nusisuka ir susikoncentruoja į tai ką kalbą mokytojas.

Nenorėdama nieko dar labiau sunervinti susitelkiu į mokytojo kalbą. Jis ir vėl pradeda kaip kiek vienais metais nuo gamtinių stichijų ir kaip jos gali būti susijusios. Dažnai dar įtraukia ir istorija. Kartasi pagalvoju, kad šioje vietoje tik tai aš su draugais esame normalūs ir netikime kvailais paistalais.

Apsidairiusi pastebiu, kad visiems tai yra nuobodu tad net nenustembu kai pamatau, kad naujokas kažką daro po stalu pasiėmęs telefoną. Jam, tikriausiai kaip ir mums visiems, neįdomu ką gali pasakyti žmogus, kuris per ne lyg tiki mistiniais dalykas ir galvoja, kad viskas yra nulemta. Tikriausiai dėl to jam ir nepatinka mano plaukai. Apie tai pagalvojusi nusijuokiu, bet greitai susitvardau. Niekas to nepastebėjo. Nurimstu ir pasuku žvilgsnį į lauką pagaudama į mane žvelgiančio naujoko akis, kuriose taip pat galima įžvelgti juoko kibirkštėles. Aš jam nusišypsau ir vėl grąžinu žvilgsnį į priekį, kad nepagalvotu, jog žiūrių į jį.

Mokytojas visą pamoką prašneka apie tai ir nieko naujo nepasako, tad vos tik nuskamba skambutis visi šokame iš savo vietų ir sprunkame lauk iš šio kabineto.

Patraukiu vėl prie savo vietos dar išgirsdama kaip naujokas kalusia vieno iš vaikinų kur rasti vieną iš kabinetų. Toks jo nežinojimas sukelia man šypsena ir nieko daugiau negaliu daryti tik tai kaip tyliai nusijuokti.

***

Visos pamokos praėjo nuobodžiai, atrodė, kad mokytojai buvo labiau išprotėja nei anksčiau ir vis kalbėjo apie tą patį.

Stoviu už prekystalio galvodama apie keistą mokytojų elgesį ir tvardausi nesusijuokusi. Gėlės jau buvo palaistytos, o naujų kvapniųjų maišelių padaryta. Nežinodama ką galėčiau veikti paimu iš prekystalio juodą kristalą ir sugniaužiu saujoje, užmerkdama akis ir galvodama apie šiandienos rytą.

Suskambėjus durų varpeliui jas atmerkiu ir iš rankų tiesiai ant prekystalio paleidžiu pakabutį. Pro duris įeina dar nematyta moteris, bet ji turi tam tikrų veido bruožų, kaip ir naujokas, tikriausiai jo mama.

-Sveiki, kuo galėčiau padėti?- linksmai pasiteirauju ir laukiu kol apsižvalgys.

-Labas, neseniai čia atsikrausčiau ir mačiau tik kelias maisto produktų parduotuves ir nieko daugiau. O čia tikriausiai arbatinė?

-Taip, tik galima dar nusipirkti kokių nors suvenyrų, arba kažkas kas panašu į tai,- linksmai pasakau. Ji atrodo šilta moteris.

-O ką galėtumėte pasiūlyti kaip raminamąjį gėrimą?- žvalgydamasi pasiteirauja. Greitai nuo lentynos paimu kelsi maišelius ir padedu priešas ja.

-Šitie yra geriausi,- pasakau ir laukiu kol ji išsirinks. Pauosto koks kvapas ir vieną pasilieka sau, kol kitus paduoda man.

-Pirksiu jį,- parodydama į tą kurį pasiliko pasako ir susimoka. Paimu iš jos pinigus ir linksmai išlydžiu.

Sudedu likusius maišelius atgal į lentyną ir tik grįžusi prie prekystalio paimu nuo jo ramios jūros mėlynumo pakabutį, kurį prieš tai laikiau rankose, ir padedu prie kitų.