Gyvybės vanduo

3

Gabrielius

Kaip visada naujoje vietoje pabundu anksti, nes nesinori miego ir prie to dar prisidėjo tėčio ritiniai keiksmai kai jis tarp dėžių ir lagaminų ieškojo rūbų bei reikalingų dokumentų į darbą. Nebegalėdamas tverti apačioje esančio krebždėjimo išlipu iš lovos pagriebiu vakarykščius šortus ir išsitraukiu marškinėlius iš kuprinės. Pauostau juos, jokio prakaito kvapo nesijaučia tad užsidedu ir su ranka persibraukiu plaukus, apžvelgiu kambarį, kuris yra pilnas dėžių. Ai išsikraustysiu vėliau.

Praveriu savo kambario duris ir nusileidžiu žemyn. Tėti sutinku kaip tik prie durų jau norinti išeiti.

-Labas rytas sūnau, mamos nežadink, maisto kaip ir yra ir kai pavalgysi galėsi pradėti tvarkyti galinį kiemą,- nelaukęs mano atsakymo išeina, o aš patraukiu į virtuvę ir randu vakarykštę picą. Pabaigiu ją visą suvalgyti ir pro duris į terasą išeinu į galinį kiemą. Durų vyriai sugirgžda tad palieku jas praviras ir į namo vidų įleidžiu ryto gaivos.

Pamatęs galinio kiemo vaizdą atsidustų: daug nulūžusių šakų, primėtyta daiktų nuolaužų, nenupjauta žolė ir sandėliukas, tikriausiai su lauko tvarkymo reikmenimis. Pasiekęs sandėliuką paklibinu spiną ir pamatau, kad ji nėra užrakinta tad ja tiesiog nuimu ir praveriu duris. Surandu aliejų ir jį paėmęs nueinu patepti vartelių ir durų virių, kad tas garas taip neitu per visą kūną.

Grįžęs pradedu rinkti šakas ir kitas nuolaužas, kurias tėvai galės sudeginti. Niekada negalvojau, kad tvarkysiu kiemą, bet kol kas geriau būtų daryti tiktai tai, kad mama vėliau nepradėtų rėkti.

Nežinau kiek laiko dirbu, bet apsidaro karšta tad nusivelku marškinėlius ir vėl grįžtu prie darbo. Surinkus paskutinius daiktus ir sudėjus į krūvą išsiteisiu ir su ranka nubraukiu prakaitą nuo kaktos. Nuo kaimyninio lango atsispindėjęs saulės spindulys mane apakiną tad greitai nuleidžiu galvą. Sunešu viską į malkinę, paskui tėvai patys galės galvoti ką su jomis daryti. Iš sandėliuko paimu žoliapjovę ir ją užvedu ir pradedu pjauti žolę.

Nežinau kiek laiko tai dariau, bet kai baigiu mama išeina į lauką ir pakviečia valgyti. Įvaręs žoliapjovę atgal į sandėliuką ir uždaręs jo duris patraukiu į vidų prigriebdamas marškinėlius ir juos užsivilgdamas. Įėjęs į vidų pamatau dauguma dėžių jau dingusias, o iš virtuvės sklinda malonus kvapas. Nuėjęs ten randu pagamintus pietus ir prie stalo sėdinčia mamą.

Pavalgiusi išeina pabaigti tvarkyti galinio kiemo, o aš patraukiu į savo kambarį, nes nebenoriu tvarkyti ir prisiminiau, kad su draugu buvau sutaręs pažaisti.

Pradarau dėžes, kol surandu kompiuterį, viską susijungęs prisijungiu internetą ir įsivedęs žaidimą užsidedu ausines su mikrofonu ir pradedu žaisti laukdamas kol prisijunks pradedu žaisti ir po kurio laiko prie manęs prisistato Lukas tapdamas mano užnugariu.

-Pasilenk,- ausinėse išgirstu nuskambant jo balsą man liepianti tai padaryti tad padarau, o kai atsistoju kaip tik su kardu nuduriu užpuoliką. Susitvarkę su jais patraukiame toliau.

-Kaip sekasi naujoje vietoje?- išgirstu nusižiovaujant ir manęs klausianti Luko balsą.

-Nervina,- pasakęs padarau pauzę, bet iš jo nieko neišgirdęs tesiu toliau.- Tėvams, žinoma, čia patinka, bet aš nieko gero nematau. Nesimato jokių paplūdimių ar dar ko nors, nebus jokio šurmulio kai išvažiuos turistai, šudina vieta, daugiau nieko negaliu pasakyti.

-Gabri, suprantu tave,- monotonišku balsu prabyla.- Atsimeni, kai tėvai buvo mane išsiuntę pas dėdę, ten irgi buvo pragaras, bet grįžau,- iš jo intonacijos suprantu, kad jis kreivai nusišypso.

-Jo, tai buvo žiauru,- pagalvoju apie tai ką jis apsakė, bet nesusivaldęs nusijuokiu, nes prisiminiau ką girdėjau naktį.- bet tau, tikriausiai neteko girdėti staugiančių vilkų.

Sustabdau žaidimą ir atsilošiu kėdėje. Prisiminus vilkų staugimą dar ir dabar nupurto šiurpas atrodė, kad jie staugia kažkur netoli namų, bet labiausiai šiurpa man kelia, kad jei nebijo parieti taip arti namų, buvo, tikriausiai, dėl miego trūkumo ir jo troškimo bijojau eiti prie lango pasižiūrėti.

Tėvai apie tai iš ryto nieko neužsiminė tad pagalvojau, kad man prisisapnavo, bet dabar tai prisiminus viskas atrodo tikra. Dabar tai prisiminęs atsidarau kitą langą ir pasižiūriu, kur vilkai gyvena. Čia gyvena.

-Geras pokštas, negi jūs taip arti miško?

-Kad ne, bet tikriausiai jų čia niekas nevaiko, vien dėl šito reikėtų išvažiuoti, bet tėvai nieko nesako.

-Jei jie tai pasakytų reikštų pripažinimą, kad jums čia yra nesaugu, o tėvai retai kada paneigia savo pirmines tiesas, tu tai kuo puikiausiai žinai.

Vėl pradedu žaisti, bet išgirdęs jo šiuos žodžius nusijuokiu. Jo tėvai dėl jo tatuiruotės, jo vos nenuvedė pas daktarus, kad su lazeriu ją pašalintu. Gerai, kad tėvai maniškės dar nematė. Pasižiūriu į riešo vidinę pusę, kurioje išsitatuiravau 19 - 12, nežinau kodėl jie... Atsimenu tiktai tai, kad žinojau jog man reikia tai padaryti. Pakėlęs akis nuo riešo pamatau kaip mano veikėją puolą, tad spėju vos išsisukti.

Daugiau nieko nebekalbame tik žaidžiame, kol į mano kambario duris nepasibeldžia. Sustabdęs žaidimą nusileidžiu ausines ir nuėjęs iki durų jas praveriu. Priešais save pamatau mamą su prijuostę į kuria šluostosi rankas. Pakviečia mane eiti valgyti, nieko neužsimindama apie tai, kad aš negirdėjau kaip ji mane šaukė, nes ji tikrai tai darė. Jai pasitraukus nuo durų jas vėl uždarau ir išjungęs žaidimą bei padėjęs ausines prie kompiuterio nusileidžiu žemyn. Pasiekęs pirmą aukštą girdžiu iš virtuvės sklindančias pokalbio nuotrupas. Nuėjęs ten randu tėti su mama sėdinčiu prie stalo ir šnekučiuojančius. Mano porcija aušta prie tuščios vietos, o man įžengus į virtuvę tėvai net neatsisuką. Tad nieko nesakau tik atsisėdu šalia jų ir nekreipdamas dėmesio į jų pokalbį valgau.

Jie manęs nekalbina, tad pavalgęs ramiai atsitraukiu nuo stalo ir grįžtu į savo kambarį, kuriame vos tik įžengus užkliūnu už dėžės. Nusikeikęs ją paspiriu į šalį ir priėjęs lovos kojūgalį griūnu kniūbsčias į lovą.

***

Rytas, kuris reiškia naujų mokslo metų pradžia, atėjo tikrai per greitai. Kai kurios dėžės vis dar yra pilnos neiškrautų daiktų, o rūbai mėtosi ant žemės, nors mama man liepė susitvarkyti jau kelis kartus, bet vis numodavau ranka.

Apsirengęs pagriebiu kuprinę ir sportinį krepšį patraukiu žemyn. Lauke šalta, nors ką tik buvo vasarą. Dar vienas minusas dėl gyvenimo čia. Oro sąlygos priklauso nuo vėjo krypties, todėl jau net ir dabar turiu apsirengti striukę.

Apačioje ant stalo randu sausų pusryčių dubenėlį, o prie dujinės pastatytą mamos puoduką termosą su garuojančia kava. Daiktus palieku prie laukujes durų sumestus į krūvą, kol pats atsisėdu prie stalo ir suvalgau pusryčius.

Man baigus ir įdėjus dubenėlį į kriauklę laiptais nusileidžia mama ir paima savo kavą ją uždengdama. Aš jau prie durų stoviu apsirengęs ir per vieną petį persimetęs kuprinę, o rankoje laikydamas krepšį. Kai tik mama pasirodo šalia manęs aš išeinu į lauką paimdamas raktus ir atsisėdu į automobilį.

Ji mane nuveža į mokyklą ir išleidusi nuvažiuoja, o aš lieku stovėti prie pastato, į kurį dabar turiu įžengti.