Gyvybės vanduo

10

Aqua

Pajaučiu kaip kažkas padeda ant manęs šiltą medžiagą ir apgaubia mane visą. Pajaučiu kaip būnu pakelta ant rankų ir nešama kažkur nešama. Nuo kūno sklindančia šiluma esu patenkinta ir dar labiau prisiglaudžiu, bet prisiminusi kas atsitiko vakar staigiai atsimerkiu ir pamatau Gabrieliu.

-Ką darai?- tyliai paklausiu ir šiek tiek nuo jo atsitraukiu.

-Gabenu tave namo, nes esi visa sušalusi,- pasako ir toliau eina, bet nekreipia dėmesio, kad mano namai yra visai kitoje pusėje.

-Aš gyvenu kitoje pusėje,-tyliai pasakau ir parodau kur jis dabar turėtu pasukti, kad patekčiau į savo namus.

-Nežinojau kur tu gyveni todėl nešiau kur buvo arčiausiai, todėl gal gali jau paeiti, nes man atrodo bus lengviau nei man nešti ir tada mes trumpiau klaidžiosime nei dabar.

Paklausau jo patarimo ir išsilaisvinusi iš jo rankų netvirtai atsistoju ant kojų. Prilaiko už rankos ir klausydamas mano nurodymų nuveda mane iki mano namų.

Kai tik įeiname, jį palieku pirmame aukšte o pati nueinu nusiprausti ir persirengti, nes man jau nebepatinka tas jausmas, kad esu visa aplipusi smėliu.

***

Kai tik persirengiu nusileidžiu žemyn ir randu jį neramiai, kaip kokį pasimetusi gyvūnėlį besiblaškanti koridoriuje.

-Galėjai įeiti ir atsisėsti ar virtuvėje, ar svetainėje.

Pasakau ir jo nelaukdama patraukiu į virtuvę užsikaisti orchidėjos žiedų arbatos.

-Norėsi?- palinksi galva ir atėjęs atsisėda ant kėdės.

-Ką tu ten veikia?

Tikriausiai ir reikėjo tikėtis, kad jis paklaus. Tik nežinau kaip paaiškinti, kad neatrodytų labai keistai ir gal bus visai gerai jei šiek tiek keistai ir nuskambės.

-Tikriausiai buvau labai pavargusi ir net nepajutau kaip nugriuvau iš to nuovargio ant smėlio. Tikiuosi, kad daugiau nepasikartos.

Linksmai apsakau ir supilsčiusi arbatą į puodelius padedu viena priešais save, o kitą priešais jį. Nieko daugiau nesakom tik tai sėdime ir žiūrime kiekvienas į savo susikurta tašką ir nieko nematome, na bent jau aš tai tikrai. Žinau, kad mano laikas greitai baigsis ir nieko negalėsiu padaryti tad dabar tik beliko noras pasilinksminti ir atsipalaiduoti. Todėl pagaliau padarysiu tai ką noriu.

-Gal einame pasivaikščioti, man čia tikrai bus nuobodu sėdėti?- linksmai pakalusiu ir užsimetu ant mečių ploną striukę.

-Žinoma, kad galime ir gal viskas bus daug geriau,- jis man nusišypso ir aš paėmusi jo puodelį įdedu jį į indaplove ir kartu su juo vėl patraukiu link pakrantės.

Einame šnekučiuodamiesi ir mėgaudamiesi vienas kito draugija, džiaugiuosi, kad galiu jaustis tiesiog paprasta mergaite ir niekam nereikia manęs gailėtis, nes žino visą mano istoriją.

Pasiekus vandenį einame lėtai pakrante ir kai priešais mus atsiranda kalnelis pradedame į jį lipti. Niekada negalvojau, kad vėl lipsiu į tą skardį, bet tiesiog kai šnekiesi nėra jokio reikalo kažkur sustoti ar pasukti iš kelio.

Užlipus aukštyn pasijaučia vėjo gūsis ir jis taip stipriai papučia vėjas, kad iš karto suvelia mano plaukus o jis tik nusijuokia iš mano veide atsiradusios mimikos.

Atsisėdame ant žolės ir žiūrime į tolį. Aš atsigulu ant žolės ir žiūriu į dangų. Jis geresnis už vandenį ir nieko daugiau nebegalėdama tiesiog pasineriu į savo prisiminimus ir užsimerkiu.

Pajaučiu kaip vėjas pradeda pūsti stipriau ir atsimerkusi pamatau, kad Gabrielius yra pakilęs ir eina link skardžio krašto. Pašaukiu jį vieną kartą, bet jis nesureaguoja.

-Gabrieliau!- surinku daug garsiau, bet jis vėl neatsisuka į mane ir suprantu kas vyksta.

Staigiai šoku ant kojų ir nekreipdama dėmesio pasileidžiu link jo ir bėgu kuo greičiau, kad tik jis nepadaryto to, ko yra prašomas. Matau kaip jam lieka tik keli žingsniai, o man atrodo, kad aš artėju prie jo labai lėtai.

Matau kaip jis deda dar vieną žingsnį prie pat krašto ir nieko daugiau nebegalėdama padaryti sugriebiu jį už rankos patraukiu link savęs ir mes abu griūname ant žemės. Mūsų lūpos trumpam susiliečia, bet greitai išsiskiria, jis nusiridena toliau, o aš lieku ten pat kur ir įvyko bučinys.