After all

I

I got a lot of cool spots that we can go

Man gaila savęs, gaila kaip kiekvieną dieną lygiai tas pats, kas ir vakar buvo. Nemoku linksmintis, nemoku neklausyti tėvų, nemoku susirasti naujų draugų. O gal čia aš tik apsimetu? Gal čia tik mano vaizduotė? Juk žmones taip nemato, sako: "kad aš esu visada linksma, labai draugiška ir greitai moku susirasti draugų", džiaugiasi mano ir mano tėvų santykiais, bet aš nesu tokia, aš tik apsimetu linksma, mano tėvai tik apsimeta geriausiais tėvais prie kitų, o kai nėra mano draugų ar jų draugų šalia aš esu jiems, na bent jau mamai-niekas. Taip, stengiuosi būti draugiška ar visokia kitokia, bet tik todėl ir tam, kad niekas neklaustų kodėl aš tokia niūri, kodėl man kiekvieną dieną liūdna ar kodėl nesišypsau, nes žinau jeigu aš tai kam nors ir paaiškinsiu vistiek niekas nesupras.  Ir kaip kiekviena diena vėl tas pats, ta pati rutina. Atsikeli, nusiprausi ir eilinį kartą susipyksti su mama. Per savo beveik visą gyvenimą, bent jau kiek prisimenu, niekados su ja nesutariau. Taip kartais būdavo tų momentų kai pagalvodavai, kaip man pasisekė turėti tokią mamą, kaip aš ją myliu ir branginu, bet tada kaip ir karuselėje viskas tiesiog krisdavo žemyn ir sugriūdavo. Gaila. Paprastai į mokyklą mane veža tėtis. Turbūt mano mėgstamiausias žmogus žemėje. Bet... kuo toliau tuo ilgiau ir daugiau jis dirba. Nebelieka laiko mūsų pokalbiams apie viską, pradedant nuo mokyklos iki berniukų, jam galėdavau papasakot viską. Nebelieka laiko ir mūsų filmų vakarams, pasivaikščiojimams ar tiesiog pasibūvimams. Jis vis keliauja, vis dirba, dažnai jo nebūna namuose arba grįžta vėlai vakare, bet aš žinau kaip jis stengiasi, kad mes būtume patys laimingiausi ir mums nieko netrūktų. Niekados nebuvau ta turtuolių mergaitė, nebuvau išlepinta tėčio ir tuo labiau nesididžiavau jo turtais. Nors lankiau privačią mokyklą, vos ne geriausia mieste kur dauguma buvo tiesiog pasikėlę vaikai, išlepinti ir patekę ten ne dėl proto o dėl pinigų. Kalbant apie mokyklą, tai man ji visada buvo pragaras. Turbūt kaip ir daugelis per pirmas pamokas negaliu susikaupti, akys merkiasi, atrodo galėtum užmigti bet kur. Pamokos visada būdavo ir yra nuobodžios. Aišku visada stengiausi būti gera mokinė, išmokti visiems kontroliniams viską ko reikia, padaryti visus namų darbus ir gauti geriausius pažymius. Bet niekas nėra tobulas. Būna ir dvejetų ir aštuonetų kurie sugadina dar vieną dieną. Vienintelis išsigelbėjimas-draugai. Turbūt jei ne jos aš nušokčiau nuo artimiausio tilto. Nieko ypatingo, tik kelios beprotės kurios praskaidrina mano visą dieną. Tada lieka tik išgyventi kelionę namo, norėčiau grįžti ir griūti į lovą ir miegoti puse amžiaus, bet pilna dalykų kuriuos reik padaryt, tai užsidarai kambary, pasileidi muzikos ir praleidi ten likusį vakarą. Ir tik po šito sužinome kas bus poto.

Let them be them, let us be us