After all

II

Used to have a lot, but I got more now

Kodėl mes stengiamės vieni kitiems kažką įrodyti? Tampame ne tuo kuo svajojome būti, bet tais kuriais mus priverčia tapti aplinka. Niekados nesistengiau būti tokie kaip visi, vienintelė mano svajonė buvo būti savimi. Vaikystėje visi svajojome kas būsime kai užaugsime ar pasensime. Vieni norėjo būti aktoriais, dantistais ar net šunų prižiūrėtojom (nerodysiu pirštais :Ddd) bet tada mums atrodė, kad dirbti bus lengva, galėsime daryti ką norime, gyventi savarankiškai ir gyventi tik ka diena. Bet realybė ne tokia. Dabar dauguma tų darbų apie kuriuos svajojome kai buvome maži, žmonės atsisako juos dirbti, nes su tokiu darbu ar atlyginimu būtų sunku gyventi ar išgyventi. Pasiduodame ant savo svajonių ir tampame tokiais kokiais mus priverčia tapti aplinka. Mano manymu svajoti apie savo ateitį kai tau yra kokie 13 metų yra nesamonė, per tuos 5 metus gali juk bet kas nutikti. Tu gali visiškai pakeisti savo nuomone, išsikraustyti į visai kita šalį ar blogiausiu atveju tave gali patrenkti mašina ir tu gali prarasti atmintį. Kaip sakoma: žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.

••••••••••••••••

Aš kaip ir bet kas kitas esu pagalvojus apie savo ateitį. Kokiame universitete mokysiuos, kur ir su kuo gyvensiu, ką veiksiu gyvenime. Mąstant pesimistiškai manau, kad dirbsiu valytoja kokioj nors nenusisekusioje įmonėje, gyvensiu tėvų namuose, o ką kalbėti apie universitetą. Turbūt net mokyklos nebūsiu pabaigus, tad nebus net reikalo svajoti apie universitetą. Gyvenant su dviem vyresniais "siblings" išmoksti, kad ir koks silpnas bebūtum vistiek atsiras žmonių kurie stengsis tave išgelbėti. Nesakau, kad jie abu mane gelbėdavo, kaip tik ne. Jie visada susivienydavo prieš mane nors aš ir būdavau mažiausia. Tada pirma kartą ir supratau tą frazę, kad tikrą draugą nelaimėje pažinsi. Tą ir suprantu būdama savo dabartinio amžiaus. 21 amžiuje pilna žmonių kurie tiesiog bijo savimi. Jie meluoja, vaidina ir tiesiog buna "fake". Tokių žmonių kiekvienas esame sutikę, vienų niekaip neatpažinsime, nes jie jau tai daro ne vienus metus ir tiesiog įpratę, o kiti, vos tik pradėję, dar mokosi. Kaip supriešinti geriausius draugus, sugadinti kitiems dieną ar gyvenimą. Nežadu minėti žmonių vardų, bet kai žmonės tau kartoja kokia tu nuostabi ir kaip norėtų bendrauti su tavim, o už nugaros apkalbinėja tai norisi tik verkti užsidarius kambaryje ir lėtai mirti. Deja, išmokti juos atskirti taip pat galima. Geriau turėti kelis gerus draugus negu milijoną tų kuriems tu nerūpi. Žinau, kad tai banalu, ir žinau kad girdėjot tai milijoną kartų, bet kas tiesa tas nemelas. Ir tik po šito sužinosime, kas bus toliau.

🎈