Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

16

- Ką tu darai? 

 Truktelėjau savo kojas arčiau savęs, bent ketinau taip padaryti, bet Andajus buvo greitesnis. Jo tvirti pirštai pačiupo mano koją, ant kurios vis dar buvo basutė ir sulaikė vietoje. 

Mūsų žvilgsniams susitikus, mano kūnų perbėgo šiurpuliukų banga. Tamsios, it bedugnė, vyro akys taip skvarbiai žvelgė  į mane, kad iš galvos išgaravo visos mintys apie ištrūkimą iš jo gniaužtų. 

Nenuostabu, kad šis vyras per tokį trumpą laiką tapo toks įtakingas, jei jau užtenka jo žvilgsnio, ir tu jautiesi tarsi kiškis įkalintas narve, apie kurį vaikšto išalkęs liūtas. O kas kuris - ir taip aišku.

Negalėdama ilgiau iškęsti tokio Andajaus žvilgsnio, pirmoji nusukau akis į šalį. Nors gyvenime esu sutikusi visokio plauko žmonių, dirbusi su jais ar įsivėlusi į konfliktus, bet nebuvo taip, kad pirmoji pasiduočiau. 

Tik šis graikas verčia mane jaustis it ne savo kailyje. 

- Gera mergaitė. - Mano antakiai patys šovė į viršų ir visas nejaukumas, kurį jaučiau mūsų žvilgsniams susikirtus, akimirkai dingo. 

- Kaip tu mane pavadinai? 

Nors viduje tiesiog jaučiau verdantį pyktį, stengiausi valdytis. Norėjau tiesiog trenkti šiam per daug pasitikinčiam graikui per makaulę, nes jo žodžiai man nuskambėjo kaip pasityčiojimas. Galbūt aš per daug dramatizuoju, bet jaučiausi kiek jo įžeista. 

Andajus nekreipė jokio dėmesio į mano susierzinimą.  Vienu paprastu judesiu  atsegęs antrąją basutę, nuavė ją nuo mano kojos ir tvarkingai padėjęs ant žemės, pakilo nuo lovos. 

- Po kaire rasi duris, kurios veda į drabužių spintą. O joje - kitas duris, vedančias į vonios kambarį. Viskas nauja - tiek drabužiai, tiek vonios reikmenys. Kas nepatiks ar netiks - pranešk man. Tai lengvai pakeičiama. Tavo daiktai po keleto minučių bus užnešti į viršų, tad tavo pasirinkimas ką su jais darysi. Gali išmesti arba pasilikti.

- Nejaugi manai, kad aš veltui vežiausi savo daiktus, kad juos paskui išmesčiau? Ar tau...

- Atsargiai su žodžiais, polyagapiménos* . Jei esu tau malonus, dar nereiškia, kad negerbsi manęs. 

- Pagarbą reikia užsitarnauti. - Šį kartą nenuleidau savo susierzinusio žvilgsnio nuo Andajaus. - Nepadarei nieko, kas privertė mane tave gerbti. 

Nespėjau net sureaguoti, kai graikas kelias plačiais žingsniais prisiartino prie manęs ir savo tvirtais pirštais suėmęs  smakrą, kilstelėjo mano veidą aukštyn. O pats savo grėsmingu kūnu palinko virš manęs, kas vos neprivertė manęs susigūžti. 

Suspaudusi rankas į kumščius, kad net trumpai nukirpti nagai sulindo man į delnus, laikiausi savo ir nenuleidau savo akių nuo patamsėjusio vyro žvilgsnio. 

- Čia ne Amerika, o Graikija, Adiva. Gerbsi mane ir klausysi manęs, o jei ne...

Na jau ne. Nesu viena iš tų silpnų moteryčių, prie kurių yra įpratę tokie turtingi pasipūtę šunsnukiai, ir nebūsiu. 

Užteko vieną kartą pamesti galvą ir nupulti... 

- Dabar ne senieji laikai, kai moterys sėdėjo vyrams po padu, Andajau Rofranai. Neturi jokios teisės šitaip su manimi kalbėti. Gali net pamiršti visas mintis apie mano paklusnumą, nes aš - ne  tuštutės moterys, šildančios tavo lovą šaltais vakarais. Ir jei galvoji, kad paversi mane į tokią, išmesk tokios mintis lauk iš savo galvos. - Paskutinius žodžius tiesiog sušnypščiau. - Nepalauši nei manęs, nei suvaldysi. Mūsų sandoris aiškus - metai santuokoje ir nieko daugiau. 

- Nieko daugiau? - Graikui kalbant, jo šiltos lūpos glostė mano ausį, kas kitokiomis aplinkybėmis būtų privertę mane rausti. - Mes dar pažiūrėsim, agape mou*. Man bus smagu tave tramdyti.