Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

6

Atsiprašau, kad priverčiau jus laukti taip ilgai naujos dalies.  Egzaminai baigti, tad belieka viltis, kad išlaikiau 😅 .

Laikas prabėgo akimirksniu. Atrodė, kad šios trys savaitės pralėkė akies mirksniu.

Kaip ir visas eilines darbo dienas sėdėjau savo kabinete prie ažuolinio stalo ir sukau galvą apie suknelės dizainą. Kadangi kuriu įvairius drabužius, tad šį kartą man teko sukurti vestuvinę suknelę.

Visada man pavyksta įgyvendinti klientų norus, bet šį kartą negalėjau susikaupti.
Tam trukdė ir tai, kad nuotaka pati nežino kokio dizaino suknelę ši nori vilkėti per savo vestuves.

Nervingai pieštuku baksnojau į tuščią balto popieriau lapą, o galvoje buvo nyku it dykumoje. Ant sienos erzinančiai tiksėjo laikrodis, girdėjosi darbuotojų garsūs balsai anapus sienos.

Neapsikentusi, sunkiai atsidūsau ir lėtai pakilau nuo minkštos kėdės. Bet vos man spėjus atsitraukti nuo stalo, staigiu judesiu atsidarė mano kabineto durys. Jų tarpduryje stovėjo perbalusiu veidu viena iš mano darbuotojų - Renesa.

Ši mergina prieš keletą mėnesių tapo mūsų komandos dalimi, bet kaip pradedančioji drabužių dizainerė, turėjo nepaparastą įžvalgą bei vaizduotę.
Tokių žmonių kaip Renesa yra vos keletas. Ypač tokių jaunų ir nepatyrusių.

- Panele Duval, - merginos balsas kiek virpėjo jai kalbant.
Tai nežadėjo tikrai jokių gerų naujienų.

- Kas atsitiko, Renesa? - kad ir kokia jaučiausi išsekusi, bet turėjau susiimti ir tvarkytis su naujai iškilusia problema.

Nuo pačio ryto jaučiu silpnumą visame kūne, o skrandis neduoda ramybės. Kas pusvalandį turiu lakstyti į tualetą ir ištuštinti jo turinį.

Iš pradžių bandžiau nekreipti į tai per daug dėmesio, bet kuo toliau, tuo labiau jaučiau, kad silpstu. Kelis kartus akyse net buvo pasirodę juodi taškučiai, bet prigulusi savo kabinete ant sofos, pasijaučiau kiek geriau.

- Iškilo problema su ponios Sakovič suknele. - Renesos veidas buvo kiek perbalęs. - Audinys, iš kurio mes turėjome pasiūti suknelę dingo. Mes jo visur ieškojome, bet niekur neradome.
Vakar mums jį pristatė ir mes padėjome ten kur visi audiniai. O šiandien jo nėra.

Po galais!

Žana Sakovič - rusų oligarcho Nikolajaus žmona. Ši, trisdešimt aštuonerių metų moteris užsisakė suknelę savo penkiolikos metų vetuvių sukaktuvių progą. Ji labai maloni ponia ir aiškiai išdėstė ko norinti, tad tai palengvina visą procesą.

O ponios Sakovič vyras tikra priešingybė savo žmonai - jis tikras despotas! Su juo turėjau ne itin malonų pokalbį, kuris man nemažai įvarė nerimo. Tiksliau, tai buvo netgi ne pokalbis. Labiau - grąsinimas. Jeigu susimausiu su šiuo užsakymu, ateis galas mano verslui.

O aš tam tikrai neleisiu įvykti.

- Skambinai Lariui? - delnais atsirėmiau į stalą, kad neprarasčiau pusiausvyros. Galva ėmė kiek suktis, bet stengiausi laikytis iš paskutiniųju.

Laris - mūsų pagrindinis medžiagų tiekėjas ir geras mano vaikytės draugas.
Be jo pagalbos tikriausiai nebūčiau tiek pasiekusi, kiek dabar.

Šis šviesiaplaukis vyras padėjo man nuo pat pradžių.
Kadangi vos baigusi dizainerės studijas universitete, troškau atidaryti savo nuosavą drabužių dizaino saloną, Laris pasitelkė savo ryšius ir taip susilaukiau pirmųjų klientų.

Šis vyras labai charizmatiškas ir kilnus. Tikrai džentelmenas su damomis, bet iš tiesų turintis du veidus.

Visi mes juos turime.

Staigus skausmas perėjo per smilkinius. Kojos nebelaikė manęs ir aš sukniubau ant grindų.

- Panele Duval! - tarsi iš tolo girdėjau sunerimusį Renesos balsą ir greitus žingsnius savęs link.

Dar viena skausmo banga perėjo per kūną - tik šį kartą ji nutvilkė pilvą.
Mane akimirksniu užvaldė baimė dėl manyje augančio vaikelio.

Kas negerai? Kodėl man taip skauda?

Rankomis apsivijau savo liemenį ir suinkščiau iš skausmo.  Jaučiau visa širdimi, kad kažkas negerai.

Iš visų jėgų stengiausi nusiraminti ir kvėpuoti giliai ir lėtai. Žinojau, kad jeigu to nepadarysiu, pakenksiu vaikeliui augančiam manyje.

- Kvieskite greitają! - tarsi per miglą išgirdau Renesos žodžius.

O tada, tarsi antklodė, mane užklojo tamsa.