Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

7

Jaučiau menką skausmą savo dešinėje rankoje, kuris mane ir privertė pabusti.

Lėtai pramerkiau savo akis ir sutrikau, kai mane pasitiko nepažįstama aplinka.
Sienos buvo nudažytos mėlynais dažais ir papuoštos lelijos žiedo atvaizdais.
Pačiame kambaryje vyravo šviesiai mėlynos ir rausvos spalvų tonai.

Pasukau savo galvą ir pajaučiau, kad guliu ant kažko itin minkšto bei patogaus. Ištiesusi delną, priglaudžiau jį ir supratau, kad tai yra lova, ant kurios dabar guliu.
Šalia jos stovėjo melsva spintelė, o ant jos - vazoje buvo pamerkta puokštė bijūnų.

Bijūnai mano mėgstamiausios gėlės.  Kas juos čia atnešė?

Pabandžius pajudinti rankas, susiraukiau, kai per dešinės rankos sulenkimą perėjo skausmas. Pažvlegusi žemyn, sutrikau išvydusi kateterį įvestą man į ranką. Netoliese stovėjo lašalinė, iš kurios lėtai kapsėjo skystis ir per permatomą vamzdelį tekėjo į mane.

Kur aš esu? Kodėl?

Bet netrukus atmintyje iškilo pokalbis su viena iš mano darbuotojų, kabinete, kurio metu aš paradau sąmonę. Nepakeliamas skausmas pilve ir silpnumas visame kūne, privedė mane iki nualpimo.

Akimirksniu kairijį delną priglaudžiau sau prie pilvo ir užmerkiau akis.
Mane apėmė baimė, kad netekau savo brangiojo mažylio.

Kelias akimirkas stengiausi suvaldyti savo sunku kvėpavimą bei visas iškilusias baimes ir įsiklausyti į save. Ausyse girdėjau pašėlusiai tuksint savo širdį, o po delnu...

Po delnu jaučiau manyje vis dar augančia gyvybę.

Sunkus atodūsis paliko mano lūpas ir aš akimirksniu atsipalaidavau.

- Vaikeliui viskas gerai. - tarsi iš po žemių pasigirdo vyro balsas, kuris privertė mane greitai praplėšti akis.

Priešais lovą, sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis, stovėjo pats Andajus Rofranas. Jo, tarsi iš marmuro nukaltas veidas buvo rūškanas, ir tai privertė mane suvirpėti.

Vyro rudos akys piktai žvelgė į mane, nė akimirkai nepalikdamos ramybėje.

- Kur aš esu? - nebegalėdama daugiau tverti Andajaus žvilgsnio, vėl užmerkiau akis. Jaučiausi pavargusi.

- Ar tu bent įsivaizduoji kaip neapdairiai eleisi?! - krūptelėjau išgirdusi šiurkščius vyro žodžius. - Kada paskutinį kartą miegojai daugiau nei penkias valandas? Kada valgiai tikrą, o ne greito paruošimo maistą?
Jeigu tik būčiau žinojęs, kad tu taip kvailai elgsiesi, tą pačią akimirką būtum keliavusi su manimi į Gaikiją, velniai griebtu!

Sunkiai atsidususi, prikandau savo lūpą, kad nepravirkčiau.
Pastaruoju metu pasidariau daug labiau emocionali, nei per visus pastaruosius keletą mėnesiu. Net menkiausia smulkmena mane pravirkdo, bet aš iš visų jėgų stengiuosi suvaldyti savo emocijas.

Žinau, kad esu tokia jautri dėl gyvybės augančios manyje, bet jeigu taip ir toliau tęsis, tapsiu tik verkšlianančia moterėle, kurią lengvą tampyti už virvučių it medinę lėlę.

- Turėjau suspėti viską atlikti per tris savaites, kaip ir buvome susitarę. - nurijusi ašarų gumulą, ištariau. Bet ne taip tvirtai kaip tikėjausi. Mano lūpas paliko tik virpantis šnabždesys, kurio Andajus galėjo ir neišgirsti. - Pats esi didžiulės kompanijos vadovas ir puikiai žinai, kad esi atsakingas už savo darbuotojus. Negaliu taip imti ir viską metusi išvykti su tavimi, palikusi viską jiems.
Kaip tada mano klientai galėtų pasitikėti manimi? Mano komanda?

- Man nusispjauti į visą tai. Tavo sveikata yra pirmoje vietoje, nei darbas! - staiga pajaučiau tvirtus pirštus sau ant skruosto.

Krūptelėjusi staigiai atmerkiau savo akis ir sustingau. Andajaus veidas buvo vos keli centimetrai nuo manojo, o jo rudos akys nepaliko manųjų.
Šilti pirštai lėtai nubraukė užkritusia mano plaukų sruogą nuo skruosto ir užkišo ją man už ausies.

- Adiva, - jaučiau vyro šiltą kvėpavimą atsimušant man į veidą, kas privertė mane ištarausti. - Tu be sąmonės praleidai tris dienas.

- Tris dienas? - išstengiau tik kvailai sumykčioti.

Nejaugi taip nualinau save, kad miegojau šitiek laiko?

- Dar gyvenime nebuvau taip apimtas baimės, kai viena iš tavo darbuotojų man pranešė, kad apalpai savo kabinete. - Andajus netikėtai priglaudė savo kaktą prie manosios, o jo rudos akys užsimerkė. Ilgos blakstienios nugulė ant jo skruostų ir aš įdėmiau pažvelgusi jam į veidą, po akimis pastebėjau pilkšvus ratilus. - Aš taip jaudinausi dėl tavęs ir vaikelio, kad...

Vyras akimirką nustojo kalbėjęs ir jo lūpas paliko sunkus atodūsis, kuris palietė ir mano lūpas.

Savyje pajaučiau nemalonų jausmą. Gėdos jausmą.

Pasijaučiau it maža mergaitė barama tėvo už blogą elgesį.
Ir tai mane privertė susimąstyti.

- Atsiprašau. - kad ir kaip buvo sunku tai pasakyti, bet žodžiai paliko mano lūpas. - Nemaniau, kad... 

- Nemanei, kad man rūpi? Nejaugi esi tokios blogos nuomonės apie mane?

Neradau žodžių, kuriais galėčiau atsakyti į šiuos klausimus.

- Nesu blogas, Adiva. - Anajus kiek atsitraukė nuo manęs, o ko rudose akyse akimirką išvydau liūdesį. Bet man sumirksėjus, jis dingo. - Tu ir vaikelis augantis tavyje, man rūpite. Jūs esate didžiausias mano prioriteras.

Nejaugi man tik tai pasirodė?