Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

2

 Tos rudos akys persekiojančios per sapnus, dabar spokso į mane. 

Nevalingu judesiu, delnu prigludau prie savo gan iškilusio pilvo ir žengiau žingsnį atatupsta. Mano veide tikriausiai atsispindėjo išgąstis, susimaišęs su sutrikimu, bet vyro, tarsi iš akmens iškaltas veidas nė nekrustelėjo. 

Jis man kėlė baimę. Nes šis vyras, kurio glėbyje nuoga gulėjau prieš ketverius mėnesius, dabar stovi priešais mane. Ir tikrai neatrodo gerai nusiteikęs. 

Ką jis po galais čia daro!  

- Adiva. - pirmą kartą išgirdau kaip šis nepažįstamasis ištaria mano vardą. 

Mano kūnų nusirito baimės šiurpuliukų banga. Vyro žvilgsnis lėtai nuslydo mano kūnų žemyn, kol galiausiai sustojo prie mano pilvą, vis dar dengiančio delno. Jo tvirtas žandikaulis sukrutėjo, o putlios lūpos susispaudė į tiesią liniją. 

Nepažįstamasis staiga žengė žingsnį arčiau manęs, o jo rudos akys galiausiai grįžo prie mano veido. 

- Po galais! Kodėl nesusisiekiai su manimi!?

Krūptelėjau nuo šiurkštaus vyro balso. Jis atrodė šaltas bei piktas, o jo akys buvo tarsi juodos sagutės įstabiame veide. 

- Ką Jūs čia veikiate? - kvailai sumikčiojau. 

- Neapsimesk kvaila, Adiva. Skaičiuoti moku. 

- Nesuprantu, apie ką Jūs kalbate. - kad ir kaip stengiausi, bet mano balsas virpėjo.

Šis paslaptingas vyras kėlė man baimę visame kūne. Delnai suprakaitavo, o galvoje dūzgė tarsi bičių avilyje. Dar nėščios moters hormonai, verčiantys mane vis labiau nerimauti. 

Po ketverių, gan įtemptų mėnesių, šis vyras stovi prie mano namų durų slenksčio ir kalba pakeltu tonu su manimi. Ir aš esu tikra, kad žino, kad esu nėščia.

Nėščia nuo jo. 

- Gal pakviesi mane užeiti, kad galėtume pasikalbėti kaip normalūs, civilizuoti žmonės? - vyras kilstelėjo tamsų antakį. 

- Aš... Aš net nežinau, kas jūs esate. - sunkiai nurijau burnoje susikaupusias seiles. 

Šis vyras man atrodo labai matytas, tik negaliu neprisimti kur. Neskaitant tos nakties prieš ketverius mėnesius, mes nebuvome susitikę.

Bet kodėl man atrodo, kad šis įstabus vyro veidas yra toks pažįstamas?

Staiga pajaučiau man puikiai žinomą maudimą pilve. Jis vis kilo mano skrandžiu aukštyn. Ranka prisidengiau burną ir silpnai žiauktelėjau. Bandžiau suvaldyti pykinimą, bet tai buvo jau nebe įmanoma. 

- Adiva!

Pagauta reflekso apsigręžiau ir pasileidau bėgti vonios kambario link. Plačiai atvėriau baltas duris ir puoliau ant kelių priešais tualetą. Žiaukčiodama įsitvėriau į tualeto kraštus. Skaudėjo skrandį ir gerklę, o ašaros kaupėsi akių kampučiuose. 

Po kelių akimirkų visa tai liovėsi. Nuleidusi vandenį, uždengiau tualetą dangčiu ir ant jo padėjau savo drėgną skruostą.

Staiga pajaučiau, kaip tvirtas vyro delnas priglunda man prie nugaros ir ima švelniai ją glostyti. Mano kūnu akimirksniu nusirito švelni elektros srovė nuo netikėto prisilietimo.

Jis priminė aną viešbutyje praleistą audringą naktį. 

- Atsiprašau, kad Jums tai teko pamatyti. - atsidusau lėtai pakeldama apsunkusią galvą. Nuo nuovargio ir streso, kurį patyriau per pastarąsias dienas, ėmė tvinksėti smilkiniai, taip pranešdami apie neišvengiamą galvos skausmą.

- Viskas gerai. Tai natūrali nėščios moters reakcija. - vyro rudos akys žvelgė man į veidą. Jis čiupo mane už liemens ir lėtai pakėlė nuo šaltų vonios kambario plytelių. 

Atsidūrusi taip arti vyro, visu kūnu suvirpėjau. Tamsūs plaukai kaip ir akys jam įdealiai tiko. Itin ryški žandikaulio linija, darė vyrą kiek bauginančiu, o raumeningas, grakštus kūnas buvo prigludęs prie manojo.
Prieš akis iškilo mudviejų praleistos nakties nuotrupos ir mano skruostai nuraudo. 

O aš net nežinau kuo šis nepažįstamasis vardu! 

- Eime, tau reikia atsisėsti, nes visa virpi. - sodrus vyro balsas pažadino mane iš svajų. 

- Palaukite manęs svetainėje. - sukaupusi visas valios pastangas, sugebėjau išsivaduoti iš tvirto vyro glėbio. 

Nepažįstamasis kelias sekundes žvelgė į mane nepatikliai, bet galiausiai linktelėjo ir apsisukęs ant bato kulno, paliko mane vonioje vieną. 

Iš karto atsikvėpiau lengviau. Net nepajutau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. 

Šis vyras mane glumina, verčia virpėti visu kūnu, o jo akys žvelgė į mane taip, tarsi matytų, kas dedasi mano viduje. 

Priėjusi prie kriauklės, pasiėmiau burnos skalavimo skysčio bei stiklinę ir kelis kartus prasiskalavau burną. Dingo tas šlykštus skonis burnoje ir man pasidarė kiek lengviau.
Norėjosi šaltu vandeniu apsišlakstyti įkaitusį veidą ir panaikinti tą kvailą raudonį skruostuose. Bet makiažas trukdė tai padaryti. 

Paskutinį kartą raudonavau, kai man buvo dvidešimt dveji. Tada buvau naivi ir patikli. Dabar nesu tokia. 

Ir joks vyras neprivers manęs grįžti į praeitį. 

Kelis kartus giliai įkvėpusi, kad nusiraminčiau bei atgaučiau pusiausvyrą, išėjau iš vonios kambario ir patraukiau svetainės link. 

Mano žvilgsnis įsmigo į plačią, juodu, aiškiai brangiu švarku aptrauktą vyro nugarą. Puikiai galėjau matyti iškilusius raumenis, ir mano mintys apsiblausė. 

Po galais! Nejaugi išskidau dėl kažkokio vyro?

Bet tai ne kažkoks vyras...
O mano vaiko tėvas. 

- Kas Jūs? - net nepajaučiau, kaip iš mano lūpų išsprūdo tylus klausimas. 

Vyras lėtai atsigręžė ir jo rudos it sagutės akys įsmigo į mane. 

- Andajus Rofranas.