Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

4

- Tekėti už tavęs? - kilstelėjau savo antakį ir vos laikiausi garsiai nenusijuokusi, kaip tai padarė šis vyras prieš kelias akimirkas. Nesuprantu, kas su manimi dedasi. Norisi ir gūžtis iš baimės ir tuo pat metu juoktis. - Juk tai absurdas! Nei vienas sveiko proto žmogus netekėtų iš pareigos, be meilės.

- Aš kalbu visiškai rimtai, Adiva. - vyro rudos akys nepaliko mano veido. - Esu graikas iki kaulų smegenų ir man šeima yra viskas. Nori to ar ne, bet tapsi mano žmona ir mano vaikų motina.

- Vaikų?! - šūktelėjau ir staigiai atsistojau ant kojų. - Nejaugi, tu tikrai manai, kad aš, kaip koks paklusnus šuniukas imsiu ir šoksiu pagal tavo dūdelę? Mes esame Amerikoje, o ne kokioje necivilizuotoje šalyje, kur klesti anarchija ir viduramžių tradicijos.
Nė už ką netekėsiu už tokio vyro kaip tu! Net jeigu prireiktu nagais ir dantimis kovoti, aš tau nepaklusiu! Net gali negalvoti apie tai. Nes tai visiška kvailystė.

Mačiau, kaip kietai šis vyras suspaudžia savo žandikaulį. Kaip jam yra sunku valdytis.

Jo rudos akys nei akimirkai nepaliko manųjų ir mano širdis vis greičiau ir greičiau pradėjo daužytis krūtinėje.

Staiga, Andajus ištiesė savo dešinę ranką ir pirštais lėtai perbraukė man per skruostą. Akimirksniu kūnu pajutau nusiritant malonių šiurpuliukų bangą.

Tarp mūsų tvyrauja kažkokia trauka, kuri niekur neišnyksta.

Atvirkščiai - ji vis sunksta ir stiprėja. Ne daug trūksta ir bus be galo sunku ją ignoruoti.

- Neliesk manęs. - piktai ištariau nublokšdama vyro ranką toliau nuo savęs.

- Bet juk tau patinka, kai tave liečiu. - jo lūpose sužibo pasitenkinimo šypsenėlė. - Tu irgi tai jauti ar ne?

Papurčiau galvą nusukdama akis į šalį. Tiesiog negalėjau žiūrėti į šias šaltas rudas akis, kuriuos spinduliuoja nepalaužiamu pasitikėjimu ir galia. Net gūžtis norisi.

- Juk žinai, kad mūsų santuoka yra geriausia išeitis, Adiva. Nors dar kelerius metus neketinau vesti jokios moters, bet pasirodei tu, ir visa žemė išslydo iš po kojų. Kiekviena moteris būtų laiminga išgirdusi iš manęs šį pasiūlymą. Bet tik ne tu.
Esi labiausiai užsispyrusi moteris iš visų, kurias pažįstu.

- Pasiūlymą? - susiraukiau. - Tu tiesiog atėjai į mano namus su savo reikalavimais bei grasinimais ir dar sakai, kad esu užsispyrusi?
Aš nesu viena iš tavo moterų, Andajau Rofranai. Man nerūpi nei pinigai, nei jų teikiama galia. Manęs taip lengvai nepapirksi.
Aš pati užsidirbu gyvenimui, ir gana neblogai. Man nereikia vyro, kuris kontroliuotu visą mano gyvenimą, nurodinėtu kaip turiu elgtis, ką vilkėti ar kaip kalbėti. Kuo puikiausiai ir pati galiu pasirūpinti savo vaikeliu, kuris auga mano įsčiose. Tad gali apsisukti ir dingti iš mano namų nesukęs galvos apie mudu su kūdikiu. Geriausia būtų, kad tu mus visiškai pamirštum ir išbrauktum iš savo gyvenimo.

Aiktelėjau, kai vyras čiupo mane už liemens ir priglaudė arčiau savo kūno. Mano iškilęs pilvukas prisispaudė prie Andajaus pilvo apačios ir aš sulaikiau kvėpavimą.

Virpėjau nuo galvos iki kojų stovėdama šitaip arti jo. Net galva sukosi ir darėsi sunkiau kvėpuoti.

- Kvėpuok, mieloji. Tiesiog kvėpuok. - Andajaus tylus žodžiai prasiskverbė man į mintis.

Jaučiau šiltas jo rankas sau ant liemens. Viena iš jų lėtai nusileido man ant pilvo ir ten užsiliko.

Pakėliau savo sutrikusias akis į vyrą stovintį šitaip arti manęs ir nežinojau ką daryti. Esu išsigandusi.
Kad ir kaip man tai būtų sunku nuslėpti, bet bijau. Bijau ne dėl savęs, o dėl savo dar negimusio vaikelio.

Andajus Rofranas yra galingas graikas, kuris vienu pirštų spragtelėjimu gali nušluoti savo konkurentų įmones nuo žemės paviršiaus. Ir jis tiesiog gyvens toliau, nes tai jam daugiau nerūpės.

Bet kūdikis jam rūpi ir jis taip lengvai su juo manęs nepaleis.

- Kodėl tiesiog negali palikti manęs ramybėje? - staiga pajutau akyse kaupiantis ašaras. Dėl jų kaltas tik nėštumas, nes niekada neverkiu prie kitų žmonių.

- Todėl, nes noriu, kad mūsų vaikas turėtu abu tėvus. Nenoriu bylinėtis po jokius teismus ir atplėšti tave nuo kūdikio. - Andajus veidas buvo rimtas, o akys nepaliko manųjų. - Nenoriu, kad mūsų vaikas augtu kaip pavainikis. Ir taip nebus, Adiva. Neleisiu to.

Ašaros pradėjo nevaržomai riedėti mano skruostais ir aš nuleidau savo galvą. Man buvo gėda šitaip palūžti prie vyro. Prie šio vyro.

Jaučiausi pažeminta.

- Nusiramink. - Andajus priglaudė mano galvą sau prie krūtinės ir ėmė glostyti man nugarą. Stengiausi išsivaduoti iš jo šilto glėbio, bet stiprios rankos manęs niekur nepaleido. Tik prisitraukė dar arčiau savęs. - Turi nusiraminti, nes gali pakenkti ir sau, ir mūsų vaikeliui augančiui tavyje.
Juk žinai, kad santuoka yra geriausias sprendimas. Tiek mūsų vaikeliui, tiek mums.
Mes puikiai vienas kitą pripildome, tinkame vienas kitam. O vaikas yra to įrodymas.
Sutik su tuo ir tau nebereikės dėl nieko daugiau jaudintis. Nes viskuo pasirūpinsiu aš - tavo vyras.

- Bet to negana santuokai. - pakėliau savo užverktas akis į vyro veidą.

- Ko tau reikia, kad sutiktum tekėti už manęs?

- Meilės. - rudos Andajaus akys patamsėjo. Jo delnas sustingo ant mano nugaros.- Nenoriu, kad mano vaikas augtu šeimoje, kurioje tėvai nemyli vienas kito. Jis arba ji tai pajaus. O to aš nenoriu.