Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

17

Kambaryje likusi viena, nusprendžiau apsižvalgyti - visgi praleisiu čia vienerius santuokos metus.

Mano basoms pėdoms palietus minkštą it pūkas kilimą, nesusilaikiau norui suriesti savo kojų pirštus. Pati sau šyptelėjusi, patraukiau link tamsių ąžuolinių durų, kurios vienintelės ir buvo šiame miegamąjame.

Vos tik įžengusi į patalpą, kuri pasirodo buvo drabužių spintą, susiraukiau. Ir tokia mano reakcija nieko neturi su erdvės interjeru, kuris išties buvo man prie širdies.

Persirengimo kambarys buvo tokio pat dydžio kaip ir miegamasis. Kairėje pusėje esantys baldai buvo švelnaus kreminio atspalvio, o dešinėje – juodos spalvos. Visos spintelės, lentynėlės ir veidrodžių pozicijos buvo identiškos vieni kitiems.

Pagauta smalsumo, apėjau kambario viduryje stūksančius kvadrato formos pufus ir nužingsniavau link tamsiosios persirengimo kambario pusės. Atidariusi pirmąjį po ranką pasitaikiusį stalčių, nedelsdama jį užtrenkiau.

Akimirksniu raudonis užliejo mano skruostus, o prieš akis staiga iškilę vaizdai, kurie priverstų daugelį moterų varvinti seilę, visiškai negerino situacijos.

-Tarsi niekad nematei pusnuogio ar nuogo vyro, Adiva. – tylus balselis pašaipiai nuskambėjo mano galvoje.

Papurčiusi galvą, nedrįsau daugiau atidaryti tamsių spintelių bei lentynėlių. Buvo akivaizdu, kad dešinė persirengimo kambario pusė ir visi joje esantys daiktai priklauso ne kam kitam, o Andajui.

Perėjusi į kitą patalpos pusę, su smalsumu atidariau šviesias spintos duris. Prieš akis akimirksniu sumirgėjo įvairių spalvų bei stilių suknelės. Vienos buvo provokuojančiai trumpos ir vyrams suteikiančios daugiau akių paganymo, o kitos atvirkščiai – labiau uždaros ir konservatyvios. Be įvairių suknelių čia tai pat netruko marškinėlių, megztukų, sijonų, džinsų bei kitokio tipo kelnių.

Tikriausiai čia vienos iš jo sugulovių drabužiai. Tokie turtingi vyrai kaip šis graikas tikrai turi ne vieną ir ne dvi moteris sau po pašonę, kurioms tik pirštu pamojus, iškart prisistatys...

Stengdamasi nuvyti tokias paikas mintis šalin, atvėrusi šalia esančios spintos duris, kiek nustebau joje išvydusi daugybę porų batų. Čia galėjai rasti visko – nuo aukštakulnių iki plokščiapadžių basučių ar sportinių batelių.

Niekada nesupratau moterų, kurios išleidžia savo didžiąją dalį pinigų ant batų, kuriuos užsideda tik porą kartų per metus. Yra sakoma, kad jie yra geriausi merginų draugai, bet man šis posakis netinka. Kadangi mano spintoje galima rasti daugių daugiausiai šešias ar septynias poras batų.

Nors esu drabužių dizainerė, bet apsipirkinėti per daug nemėgstu. Nebent tai būtų audinių parduotuvė, kurioje galiu praleisti nors ir visą dieną. Kadangi pati mėgstu ne tik kurti, bet ir siūti drabužius, tad visad stengiuosi tinkamai parinkti viską , kas yra reikalinga mano naujam drabužiui.

Nepaisant to, kad pastaruosius metus man teko kurti daugiausiai tik vestuvines sukneles, bet suradusi laisvą minutę leidžiuosi į eksperimentus. Stengiuosi sukurti tokį drabužį, kuris ne tik nustebintu, bet ir būtų komfortabilus bei tinkantis ne vienai progai.

Tikriausiai todėl vis dar nepasirinkau vienos drabužių krypties, kuria ir eičiau.

- Despoinída Duval. – išgirdusį švelnų moters balsą, krūptelėjau ir akimirksniu apsisukau.

Persirengimo kambario tarpduryje stovėjo ta pati moteris, kuris mus pasitiko namo fojė. Tik šį kartą ji buvo ne viena – šalia jos stovėjo pusamžis vyras vilkintis juodą kostiumą. Vietoje klasikinio švarko, jo kūną dengė raudona liemenė. Jis buvo gana aukšto ūgio bei tvirto stoto, bet bėgantys metai aiškiai darė savo. Ir tai bylojo pradėjusi rodytis plikė bei raukšlės.

Jo išvaizda ir švelni šypsena veide labai priminė mano tėvą, kas pažadino manyje namų ilgesį.

Nėštumas tikrai mėgsta žaisti su mano emocijomis.

- Kyrios* liepė mums pristatyti jūsų daiktus čia, kad galėtume juos iškrauti ir sudėti į jiems skirtas vietas. – moteris prabilo laužyta anglų kalba.

Tik pažvelgusį už jų, pastebėjau stūksančius du savo lagaminus.

- Ačiū, bet galiu susitvarkyti ir pati. – tiek moters, tiek vyro veiduose išvydau nuostabą, kadangi prabilau gana sklandžia graikų kalbą.

Kadangi tiek daug šios kalbos nevartoju, tad esu kiek ją primiršusi. Bet manau su laiku viskas klostysis sklandžiai, kadangi ne visi gali kalbėti anglų kalbą. O aš tikrai nenoriu sukelti nemalonumų tiek sau, tiek šiems žmonės dirbantiems savo darbą. Visgi teks su jais sugyventi.

- Bet panele...

- Tiesiog galite kreiptis į mane Adiva. Oficialumai nėra reikalingi kalbant su manimi.

Moteris su vyrų kiek susižvalgė ir galiausiai linktelėjo galvomis.

- Esu Emanuelis, šių namų liokajus. – iki šiol tylėjusio vyro veide nušvito dar platesnė šypsena. – Jei reikės pagalbos...

- Jei reikės pagalbos, ji kreipsis pas mane. – įsiterpė moteris, nutraukdama Emanuelį.

Moteris pirmoji prisiartino prie manęs ir netikėtai suėmė mano rankas į savąsias.

- Gali vadinti mane Rosa, mieloji. Visad mane rasi virtuvėje, tad jei reikės mano pagalbos, būtinai išklausysiu ir pasirūpinsiu, kad niekad neliktum alkana. – jos veide, kaip ir liokajaus, žaidė draugiška šypsena. – Tik pažiūrėk, kokia tu lieknutė! Juk tavyje esantis mažasis stebuklėlis ruošiasi išvysti šį pasaulį, tad tau reikia daugiau valgyti.

- Tu kaip visad su savo bambėjimu. Duok mergaitei pailsėti po tokios ilgos kelionės, kitaip Kyrios* pats pasirūpins, kad...

- Juk žinai, kad berniukas, kurį užauginau, piršto prieš savo auklę nepakels. – atkirto Rosa.

- Matau, kad jau susipažinai su man artimais žmonėmis, agape mou*. – Net krūptelėjau graikui tarsi iš po žemių pasirodžius drabužinės tarpduryje.

Atrodo, kad šis vyras negali nei akimirkai palikti manęs ramybėje...