Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

9

   Jūs nei nenumanot, kaip man yra keista vėl grįžti prie rašymo... Nuo pranešimo pasklebimo, visas šias pastarąsias dienas dėliojausi mintis ir galiausiai suėmusi save į rankas šiandien atsidūriau čia. 

Šią dalį rašau su baimės ir nerimo jausmu savyje bei labai tikiuosi, kad visko nesugadinsiu. Turiu jausmą, kad mano rašymo stilius bus gana pakitęs per šiuos pastaruosius metus, tad nuogąstauju, kad su šia nauja istorijos dalimi jus nuvilsiu. Labai nesitikėkite kažko įstabaus, tad...

P.S. Be abejonės esu labai dėkinga už jūsų palikymą ir atvirus komentarus po pranešimu. Nebuvau įsitikinusi, kad vis dar turiu ne tik šiuos, bet it kitų neužbaigtų istorijų skaitytojų.

...

Pabudau, kai už lango jau buvo tamsu. Palatoje tvyrojo mirtina tyla, kurią tik drumstė ant sienos kabantis laikrodis. 

Žiovuliui išsprūdus pro mano lūpas, delnu jas pridengiau ir lėtai atsisėdau ligoninės lovoje. Kambarys skendėjo prieblandoje, kurią suteikė vos porą metrų nuo mano lovos stovinti lempa šalia gan jaukiai atrodančio fotelio.

Kelis kartus sumirksėjau, kad likusis mieguistumas išsisklaidytų ir patogiai atsirėmiau į man už nugaros esančią pagalvę. Galvoje vis sukosi prieš keletą dienų įvykęs netikėtumas darbe ir tai man nedavė ramybės. 

Akimirkai neleisdama savęs sustabdyti, dar kartą apsižvalgiau po palatą ieškodama savo mobilaus telefono ir lengviau atsidusau pastebėjusi savo rankinę ant gretimai lovos stovinčios kėdės.   

Čiupusi ją, pradėjau joje naršyti, ieškodama savo mobilaus ir lengviau atsidusau suradusi jį. Vos tik įjungiau prietaisą, susiraukiau išvydusi dvidešimt praleistų Majos skambučių ir begales      žinučių ne tik nuo jos bet ir nuo kitų savo darbuotojų bei tiekėjų. 

Žinoma, juk visas šias pastarąsias dienas buvau dingusi ir palikau visus nežinioje. Turiu būtinai susisiekti su visais ir sužinoti, kas dedasi.

Sunkiai atsidususi surinkau savo geriausios draugės numerį. 

- Ar po galais žinai, kuri dabar yra valanda? - Kitame telefono gale išgirdau piktą bei suirzusį savo  draugės balsą. 

- Labas ir tau. - nejučia mano lūpos susiformavo į šypseną. 

- Po galais, Adiva!- Buvau šimtą procentų užtikrinta, kad Maja pakėlė telefono ragelį visiškai nežiūrėdama į jį. Nors manau, kad kiekvienas žmogus būtų piktas, jei tu jį pakeltum iš miego. - Tu mus velniškai išgąsdinai su savo nualpimu ar žinai tai? Vos tik tu grįši, nepaleisiu tavęs nei minutei iš savo akiračio.  Turi rūpintis savimi ir vaikeliu.

- Žinau ir atsiprašau už tai. - Dar vienas atodūsis paliko mano lūpas. Bet metas prieiti prie kitų reikalų. - Noriu sužinoti kaip viskas klostosi salone. Tikiuosi, kad nieko rimto? 

Maja kelias minutes nutilo ir aš sunerimau. 

- Maja? Kas vyksta? 

- Nežinau ar rytoj nebūsiu su nusuktu sprandu, bet rizikuoju. - Majos balsas skambėjo su nerimo kartėliu. - Visiems buvo lieptą tai laikyti paslaptyje nuo tavęs, Adiva, bet mes esame geriausios draugės ir aš nenoriu, kad tarp mūsų būtų jokių paslapčių. 

- Niekas tau nieko nepadarys, kol aš esu gyva. O dabar negaišk laiko ir pasakok. 

- Vos tau atsidūrus ligoninėje, į tavo saloną įsiveržė kostiumuotas vyras su dar keliais savo pasekėjais ir visiems pranešė, kad ką jis dabar pasakys turi likti tarp šio salono sienų. - Kitame telefono gale išgirdau merginą nelinksmai nusijuokiant. - Žinoma, visi buvo šokiruoti tokiu pareiškimu ir bandė prieštarauti, bet tada tas vyras parodė dokumentą, kuris sako, kad tavo, Adiva, salonas nuo šios akimirkos priklauso ,,Rofran industries''  kompanijai ir visus svarbiausius darbo reikalus perima jie. Mes galime ir toliau dirbti savo pozicijose, bet jei tu išgirsi apie tai iš kurio iš mūsų - ne tik liksime be darbo, bet bus pasirūpinta, kad jo nerastumėme visoje Amerikoje. Nežinau iš kur jie gavo tą dokumentą be tavo sutikimo, bet galiu šimtu procentų patvirtinti, kad jis nepadirbtas ir po velniais, tikras.  

Sustingusi sedėjau ligoninės lovoje. Manyje siautė begalė jausmų, kuriuose aiškiai dominavo pyktis. Buvau velniškai įsiutusi, bet labai stengiausi tą pykti sumažinti, nes tokie mano jausmai gali pakenkti nekaltam angelėliui pilve. 

Kvėpuok, Adiva. Tiesiog kvėpuok ir galvok apie tai, kaip sutvarkyti visą šią situaciją. Visada randi išeitį iš pačių nemaloniausių bei netikėčiausių situacijų. Šis kartas tikrai nėra kritinis. Būtų toks, jei tas pasipūtęs, savimi per daug pasitikintis graikas sugalvotų parduoti mano saloną. O to jau tikrai nebus, po galais!

- Bet aš tikrai nesuprantu vieno, Adiva. - Majos balse girdėjosi aiškus klausimas. - Kam tokiai dideliai kompanijai kaip ,,Rofran industries'' parūpo tavo nedidelis drabužių dizaino salonas? Žinoma, tau puikiai sekasi pritraukti svarbius klientus, but mudvi puikiai žinome, kad šioje šalyje yra ir didesnių, daugiau patirties ir populiarumo turinčių salonų, kurie perkopia tave. Tad aš vis dar nesuprantu, ką tu tokio padarei, kad tai įvyko? 

Permiegojau su ,,Rofran industries'' prezidentu ir dabar laukiuosi jo vaiko. 

Kad ir kaip troškau Majai išrėžti tai, bet manyje tylus balselis liepė tai nuslėpti. Nors buvome geriausios draugės jau trejus metus ir žinome beveik viską viena apie kitą, bet kai kurių dalykų geriau nepasakoti. Ypač, kad Andajus Rofranas yra mano negimusio vaiko tėvas ir aš visai netrukus tapsiu jo žmona. 

- Maja, dėkoju už atvirumą ir nebijok - niekas nesužinos apie tai, ką mes dabar kalbėjome. - Stengiausi, kad mano balse nenuskambėtų, kad kažką nuo jos svarbaus slėpiu. O slepiu tikrai daug. - O dėl to reikalo su salonu, nesijaudink. Viską sutvarkysiu. Pranešk tai kitiems. 

- Adiva... 

- Be to, noriu pranešti, kad išvykstu ir nebūsiu gana ilgą laiką. - Neleisdama merginai įsiterpti, tęsiau toliau. - Palieku tave atsakingą ir tikiuosi, kad praneši kaip sekasi su salonu. 

- Tau nebūdinga šitai. - Kitame telefono gale galėjau girdėji merginos nepasitenkinimą. - Juk tu žinai, kad aš niekada...

- Viskas bus gerai, Maja. Kaip ir sakiai, ,,Rofran industries'' pasirūpins svarbiausiais dalykais, tad atsipalaiduok ir eik ilsėtis. 

- Adiva! Tu...

Nutraukdama Majos pakeltą balsą, padėjau telefono ragelį. Delnu persibraukusi sau per veidą, sunkiai atsidusau nuo išgirstų naujienų. Vis dar jaučiau pyktį tvyrantį savyje, kuris buvo nukreiptas tik į vieną vyrą, kurį dabar noriu mažiausiai matyti. 

- Aš išpardysiu tavo pasipūtusį pasturgalį, Andajau Rofranai. - Nejučiomis supaudžiau savo rankas į kumščius, kad net nagai sulindo į delnus, juos nutvilkydami maža skausmo banga. 

- Nejaugi, panele Duval? - Iš baimės krūptelėjau išgirdusi graiko balsą. 

Pakėlusi akis, tapduryje išvydau viso mano pykčio sukėlėją.

Kaip visada vyras dėvėjo juodą it naktis kostiumą, bet šį kartą buvo jį atsisegęs, o kaklaraiščio niekur nesimatė. Plaukai kaip įprasta - tvarkingai sušukuoti, bet vis dėl to kelios trumpesnės sruogelės rado kelią ištrūkti ir nugulti ant graiko kaktos. Veide spindėjo nekalta šypsenėlė, kuri nepakėlė man ūpo. 

- Kas po velniais manaisi esąs, kad griautum mano karjerą?  - Piktai pažvelgiau į tarpduryje vis dar tebestovintį vyrą. Jo antakiai iš karto susiraukė. - Aš tau liepiau nesikišti į mano salono reikalus, bet tu sulaužei pažadą!

- Jei galėtum žūdyti žvilgsniu, seniai būčiau miręs.  - Andajus tyliai nusijuokė žengdams į vidų, už savęs uždarydamas palatos duris.

- Šiuo  metu aš nenusiteikusi juokauti. 

- Iš kur apie tai sužinojai, Adiva? - vyro veidas akimirksniu surimtėjo ir galiausiai jis sutojo priešais mano lovą.

- Klok tiesą arbą aš nedelsiant atšaukiu mūsų susitarimą.

Nespėjau nei akimirkai sureaguoti, kai graikas palinko virš manęs ir švelniai, bet tvirtai, sučiupo man už smakro ir privertė žvelgti tiesiai į jo rudas it šokoladas akis. 

- Negražiai žaidi, mieloji.