Get Rid Of Him (SLOW UPDATES)

18

Emanuelis ir Rosa išvydę kambaryje Andajų, pagarbiai nulėnkė galvas ir mandagiai atsiprašę, paliko mudu vienus.

Nekreipdama dėmesio į skvarbų vyro žvilgsnį, čiupau savo lagaminus ir patraukiau link kreminės spalvos spintos, vis dar pilnos moteriškų drabužių.

- Juk žinai, kad gali tiesiog palikti visą tai Rosai, kuri viską sutvarkys už tave? – Andajaus žodžiai nuskambėjo labiau kaip įsakymas, nei klausimas.

Tarsi man rūpi jo kvaili įsakymai. Pasipūtęs graikų turčius.

Ignoruodama vyrą, iš vis dar atidarytos veidrodinės sieninės spintos pradėjau ištraukinėti joje sukabintus ant pakabų drabužius ir nedvejodama nė akimirkos, mačiau juos ant šalimais esančio pufo. Suknelės ir įvairios palaidinės buvo visiški naujos, tai rodė ant vis dar jų esančios etiketės, bet jos visiškai neatitiko mano mados skonio ar spalvų paletės.

Nors karts nuo karto mėgau apsirengti drabužiais su gylesnėmis iškirptėmis, bet ne tokiomis, kurios siekė net bambą ir apnuoginą krūtinę taip, kad nepalieka daug fantazijos vyrų akims.

- Adiva. – nežymiai krūptelėjau šiltam vyro kvėpavimui atsimušus į kaklą. – Kalbėk su manimi.

Net neišgirdau kada jis pajudėjo ir atsirado šitaip arti manęs...

Šiurpu!

- Ką nori išgirsti iš manęs?

- Kodėl tai darai? – savo nugara pajutusi kieta vyro krūtinę, akimirksniu sustingau.

Jaučiausi tikrai nejaukiai stovėdama šitaip arti šio vyro. Tarsi koks kvailas, bejėgis kiškis užspeistas į kampą plėšrūno, kuris prieš prarydamas savo grobį, turi keistą hobį su juo prieš tai pažaisti.

- Tu man trukdai. Pasitrauk. – ištariau žengdama žingsnį į šoną, ketindama atsitraukti, bet graikas atrodė nė neketino daryti tai, kas jo prašoma. Priešingai – jis sekė paskui, bet šį kartą savo rankomis įkalindamas mane glėbyje.

Per visą kūną perėjo karščio banga, kurią sekė ir šiurpuliukai, priverčiantys pašiurpti odą.

Man buvo puikiai pažįstamas šis jausmas. Jis visad pasireiškia vos tik šiam Graikijos milijardieriui prisilietus prie manęs. Tarsi švelni elektros srovė keistai maloniai nutrenkia visą kūną ir trukdo aiškiai mąstyti.

Kaip ir tą lemtingą naktį prieš daugiau nei ketverius mėnesius, kuri tarsi lyg pro rūką kartkartėmis prasiskverbia į pasąmonę...

- Neignoruok manęs, agape mou*. Man nepatinka, kai tu tai darai.

Nuo išgirstų Andajaus žodžių nežymiai susiraukiau.

- Man daug kas nepatinka, pone Rofranai. – apsisukusi vyro glėbyje, galėjau iš arčiau pažvelgti į kiek patamsėjusias rudas jo akis.

Veidas prieš mane buvo tarsi skulptoriaus iškaltas, kaip ir kūnas, kas privertė mano širdį netikėtai suspursti krūtinėje. Raudonis užliejo ne tik mano skruostus, bet ir ausys pradėjo kaisti.

- Ar mes grįžtame prie pradžios, Adiva? – Andajaus balse nuskambėjo keista gaidelė, kuri tarsi šaltas kibiras vandens pažadino mane iš kvailų minčių.

Delnus įrėmiau vyrui į krūtinę ir stumtelėjau, bet mano pastangos buvo bergždžios . Graikas nepajudėjo net centimetrų iš vietos.

- Paleisk mane arba...

- Arba kas, agape mou*? – tamsus šešėlis užtemdė mano vaizdą vos tik graikas palinko arčiau manęs, savo pečiais užstodamas visą šviesą. Šalčių dvelkiančios rudos akys skverbte skverbėsi į mano sielą, kas privertė mane susigūžti.

- Arba aš... – atrodė, kas su kiekvienu mano ištartu žodžiu darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Po galais šio graiko dominuojančią aurą!  - Tavo prisilietimai man nepatinka.

Protingiausias sprendimas šiuo metu buvo nukreipti temą. Andajus atrodė per ne lyg pavojingai, kad tęsčiau toliau. Neverta jo provokuoti, ypač čia – Graikijoje.

Nejučia krūptelėjau, kai vyras lėtai atleido savo rankas nuo mano liemens ir jomis suėmė veidą. Lėtais judesiais, nykščiais perbraukė per mano skruostus ties paakių liniją, kol savomis , vis dar šaltomis akimis žvelgė į manąsias.

- Aš taip nemanau, Adiva. – su kiekvienu graiko ištartu žodžiu jo lūpos prisiliesdavo prie mano vis dar kaistančios ausies. – ir žinai kodėl?

Sunkiai nurydama burnoje susikaupusias seiles, nusprendžiau tylėti. Bijojau, kad jei prabilsiu – bus galas mano stiprios moters fasadui.

Tokie vyrai kaip Andajus Rofranas mėgaujasi tokiomis moterimis, kurios yra ne tik silpnos, bet gali gyventi tik remdamosis ir klausydamos dominuojančių vyrų. Be jų, jos tarsi kaip žuvys sausumoje – neišgyvena. O vyrus tai užveda, kadangi tokios moters draugijoje jie gali parodyti savo egoistišką dominuojančiąją pusę.

Stiprios, valingos moterys jiems neįdomios. Kadangi jos neparodo savo silpnumo ir ašarų.

Vyrai visais laikais stengėsi būti dominuojančioji rūšys, kuri ne tik laikė moteris po savo purvinų padu, bet ir nesistengė slėpti, kad žeminti jas bei trypti jų savivertę jiems buvo puiki pramoga. Kad moterys negali būti nieko daugiau, kaip priklausomos nuo jų.

Ir aš visais būdais stengsiuosi būti priešingybė silpnavalėms, kadangi nenoriu, kad šis milijardierius manimi bent kiek domėtųsi.

Mūsų sandoris aiškus – metai santuokoje ir nieko daugiau.

Visai netrokštu pamilti šio vyro ir meilės vardan pulti jam į glėbį atiduodant visą save. Šis vyras gavo mano kūną ir to gana.

Neleisiu jam prasibrauti pro mano širdies užkardas, kurias man truko pastatyti ne vienerius metus.

Meilė skaudina.

Iš minčių į realybę mane privertė grįžti silpna skausmo banga nutvilkiusi mano ausį. Pakėlusi savo akis, sutikau vos už centimetro nuo mano veido esančias Andajaus lūpas.

Norėjau pasitraukti. Troškau pasitraukti kuo toliau nuo šio pavojingo vyro, bet mano basos kojos tarsi buvo prikaltos prie žemės. Nors visų kūnų virpėjau nuo šitokio jo artumo ir širdis atrodė iššoks iš krūtinės, bet stengiausi neparodyti nors menkiausios dalelytės silpnumo.

- Nes trokšti mano prisilietimo taip pat, kaip ir aš – tavęs.