Sielų saugotoja

1.

Visada nujaučiau, kad mano gyvenimas bus ypatingas. Neįstengiau prisiminti kada tas suvokimas įsėlino į mano vidų, tačiau jis sėkmingai suleido šaknis ir suvešėjo, taip užpildydamas sielą kažkokia trūkstama dalimi. Tas mažytis jausmas išplito po visą mano kūną ir švelniai kuteno. Lūpų kampučiai patys kildavo į viršų, o gomuriu atslinkdavo niūniuojamos melodijos garsai. Dabar jaučiausi tokia pilna ir laiminga. Ir taip jaustis troškau amžinai.

- Evija!

Mažoji sesutė timptelėjo mane už sijono ir privertė nukreipti svajingą žvilgsnį į ją.

- Tu vėl skrajoji padebesiais, - apkaltino suraukdama savo mažą nosytę. – Jau beveik devynios, turi paskaityti pasaką.

- Žinoma, duok man minutę.

Padėjau išplautas lėkštes ant sukrypusios spintelės, o dubenį su nešvariu vandeniu nunešiau ir palikau lauke už durų. Teks vėliau sau priminti jį sutvarkyti. Laukinės durys vėl šiek tiek iškrypo, tad teko stumtelėti petimi, kad jos atsidurtų savo reikiamoje vietoje. Susiraukusi ėmiau svarstyti, kad mūsų santaupų jau turėtų pakakti geresniam kambarėliui. Teks paraginti mamą, kad greičiau imtume ieškotis kito būsto. Artėjo žiemos metas, o šios sukrypusios sienos, vargu ar atlaikys bent menkiausią pūgą.

Grįžau į vidų ir nuėjau į patalpos kampą, kur už nedidelės širmos buvo paklota maža lovelė. Joje jau jaukiai susirangiusi laukė Iza. Rankose laikė plaukų šepetį ir apsitrynusią knygiūkštę, kurią pačios prieš kelis metus padarėme. Gelsvi popieriaus labai nebuvo visai lygūs, piešinėliai vietomis visai išblukę, o tekstas taip pat vos įskaitomas. Galbūt man pavyktų iš turgaus parsinešti kelis popieriaus ritinėlius... Galėčiau atnaujinti tą knygą ir tai būtų puiki dovana Izai vienuolikto gimtadienio proga.

Prisėdau ant sesers lovos ir Iza tuoj pat įsirangė man tarp kojų. Mergaitė atrodė pernelyg daili tarp šių tamsių, sukrypusio namelio sienų ir apspurusių, savo baltą spalvą seniai praradusių, patalų. Ji vikriai man į rankas įbruko šepetį, o pati ant kelių pasidėjo knygą. Tai buvo mūsų vakaro ritualas. Šukuodavau jos juodus, lygiai tokius pačius, kaip mano, plaukus ir abi drauge sekdavome įvairiausias prasimanytas istorijas. Kadangi šį vakarą ji pasiėmė knygelę, supratau, kad nori išgirsti pasaką apie aštuonis Dievo sūnus.

- Kadaise seniai seniai, Dievas į Eridę paleido aštuonis savo sūnus, - pradėjau pasakoti tyliu balsu. - Kiekvieną sūnų Dievas labai mylėjo, todėl nusprendė kiekvieną apdovanoti ypatingomis, tačiau skirtingomis dovanomis. Albui jis padovanojo nepaprastą gebėjimą, kurį jis pats turėjo savyje atrasti, nes gebėjimas galėjo pasireikšti bet kokia forma... Jis galėjo judinti daiktus, skaityti mintis arba pereiti kiaurai sienas... Albui tereikėjo tą gebėjimą išsirinkti ir išmokti jį savyje užauginti. Kitam sūnui Magnusui, Dievas suteikė palaiminimą tapti turtingu. Magnusas galėjo imtis bet kokio darbo ir jis jam atnešiąs galią ir gerą gyvenimą, tačiau už tai jis turėjo būti visada kilnus. Sūnui Logui buvo suteikta dovana labai gražiai dainuoti ir šokti. Jo lūpos sudėdavo tokius neįprastu žodžius, kad žmonės it pakerėti negalėdavo nustoti jo klausytis. Belatorui atiteko dovana labai panaši į jo brolio Albo – jis gebėjo valdyti pasirinktą stichiją – ugnį, vandenį, žemę arba orą. Korui buvo suteiktas aštrus protas ir kilni širdis, todėl jis ėmėsi visus mokyti to, ką pats mokėjo. Bakui atiteko gebėjimas net ir nederlingiausioje žemėje užauginti puikiausius augalus, kurie vėliau atnešdavo daug maisto. Varnakulai ir Opifeksui pasisekė ne taip stipriai, kaip kitiems broliams, šie broliai tapo tylūs, nes buvo apdovanoti gebėjimu dirbti visus darbus, kokius tik sugalvodavo. Visgi, jie buvo puikūs amatininkai ir galėjo statyti nuostabius namus, tiesti kelius...

Per Izės petį mačiau, kaip ji verčia gelsvus puslapius su nupieštais visais broliais. Mūsų fantazija buvo labai laki, tad piešinių knygelėje tikrai netrūko. Toliau knygoje aprašėme kaip tie broliai puikiai gyveno sukūrę savo šeimas ir susilaukė daugybės vaikų, kurie taip pat paveldėjo savo tėvų gebėjimus. Taip Eridėje atsirado dar daugiau ypatingų žmonių.