Sielų saugotoja

2.

Žygiavau akmenuota gatve stengdamasi apeiti išmuštas duobes, kuriose teliuškavo pažliugęs purvas. Kreivų, dviaukščių ir triaukščių pastatų sienos tęsėsi kiek tik akys užmatė. Jų sienas tarsi pamuštos akys margino įvairiausių dydžių langai, kai kurie vos laikėsi ant vyrių ir grasino užkristi praeiviams ant galvų.

Agoridas nebuvo gražus miestas, jis nė iš tolo nepriminė spindinčios Svazilando karalystės. Čia nebuvo lygių gatvių, spalvingai išdažytų pastatų ar nuostabiais augalais išpuoštų parkų... Agoride viskas skendėjo dulkėse ir purve, pastatai sulipdyti iš to, ką žmonės surasdavo ir sugebėdavo prasimanyti. Tačiau pačiame jo centre klestėjo neapsakomo dydžio turgus, kuriame galėjai rasti visko, apie ką tik įstengtum pagalvoti. Būtent todėl Agoridas traukė įvairaus plauko žmones ir čia jų knibždėte knibždėjo. Kartais galėdavai netgi sutikti gyventojų iš karalystės.

Priėjau akligatvį, kurio gale gale mėtėsi krūva nuolaužų. Patraukiau kelias lentas ir prieš akis atsivėrė skylė sienoje, greitai šmurkštelėjau pro ją ir netrukus atsidūriau miesto centre. Daugybė palapinių, prekystalių, stumiamų vežimėlių... Nedvejodama patraukiau gilyn į šį knibždantį skruzdėlyną.

Sustojau prie vienos rusvos palapinės. Priekyje buvo sukabinti įvairus drabužiai: kelnės, palaidinės, skaros, kelios poros batų... Apėjau iš galo ir kilstelėjusi vieną palapinės galą, šmurkštelėjau vidun.

- Labas, Hela, - pasisveikinau.

- Evija! Labas. Ką čia veiki?

Man nusišypsojo šviesiaplaukė mergina su žalsvai dūmingomis akimis. Apvalus jos veidas spinduliavo šilumą, kurios neužgožė net bjaurus randas vagojantis skruostą.

- Atėjau pašniukštinėti, galbūt kam nors reikia papildomų darbo rankų, - pripažinau.

Helai pasisekė, nes dirbo pas siuvėją, kuri buvo tikrai maloni.

-  Atleisk, deja nieko negirdėjau. Ar nebesiseka pas Melijų? - susirūpino.

- Ne, viskas gerai, tik iki žiemos norėčiau padirbėti daugiau.

- Taip, kaip ir pusę čia mūsų, - šyptelėjo.

Stebėjau kaip ji įgudusiais judesiais siuvinėja blyškiai rausvą gėlės žiedą. Staiga mano dėmesį patraukė pasigirdę garsesni žmonių balsai. Atrodė, kad jie kažkur skubėjo. Abi su Hela iškišome galvas, kad pamatytume dėl ko šis sujudimas.

- Atrodo Peris gavo naujų padarų, - sumurmėjo Hela. - Negaliu patikėti, kad žmonės tikrai moka pinigus, kad tik pasižiūrėtų į juos.

Susiraukiau.

- Hela, juk žinai, kad jis juos parduoda skerdimui?

Draugė išpūtė akis, o po to susirūpino.

- Po galais, - burbtelėjo.

Šiame turguje Periui niekas neprilygo, nes jis vienintelis atveždavo įvairių gyvūnų iš tolimų Eridės kampelių. Bet jis turbūt manė, kad dėl gaunamų pinigų rizikuoti buvo verta.

Ir staiga man toptelėjo. Štai kur sukdavosi dideli pinigai. Žmonės trokšdavo retų ir sunkiai gaunamų dalykų. Netgi čia, Agoride, atsirasdavo žmonių, kurie sutikdavo nemažai sumokėti už egzotišką mėsą ar ryškiaspalves retų paukščių plunksnas ir kailius. O dar daugiau už tokias prekes galėjai gauti karalystėje...

- Manau eisiu apsižvalgyti ką šįkart atvežė Peris, - pasakiau pagauta džiugios nuotaikos.

- Ką? Mokėsi už tai, kad pasižiūrėtum į spalvotus gyvūnus? - nesuprato.

- Ak, mums juk nebūtina mokėti, - šyptelėjau. - Pasimatysime vėliau, - mirktelėjau atsisveikindama.

Pamačiau kaip Hela užvertė akis ir tik mostelėjo ranka. Užsimečiau savo skraistę ant galvos, netrukus mano odą apgaubė pilkšvas dūmų sluoksnis, kuris besismelkdamas kiaurai privertė mane išnykti. Jaučiausi tarsi pasislėpusi po uždanga. O geriausia dalis buvo ta, kad tiek žmones, tiek daiktus galėdavau pereiti kiaurai. Tiesa, tai nebuvo pats maloniausias jausmas, tad stengdavomės tuo nepiktnaudžiauti.