Sielų saugotoja

11.

Nubudau, kai drakas bloškėsi į vandenį. Iš šonų pakilo purslų bangos, smulkūs vėsaus vandens lašeliai aptaškė veidą. Gyvūnas džiaugsmingai panardino galvą į vandenį ir ėmė leisti dar daugiau burbulų. Apsižvalgiusi atpažinau vietą – buvome netoli Agorido Po upėje.

- Šaunuolis...

Buvo šiek tiek sunku nuo jo nulipti, kadangi padaras nenustojo judėti. Turbūt vėl bandė pričiupti žuvis. Pranešiau jam, kad ketinu grįžti namo, o jis turėtų laikytis toliau miesto, kad niekas jo nepamatytų. Drakas visiškai nekreipė į mane dėmesio, tad nenumaniau ar mane suprato. Kai ėmiau žingsniuoti link miesto, jis vis dar turškėsi vandenyje. Ką gi, jis turbūt mokėjo savimi pasirūpinti.

Nenumaniau ar buvo gili naktis, ar tik neseniai sutemę. Buvau praradusi laiko nuovoką, tačiau spėjau, kad namie nebuvau penkias dienas. Taip pat suvokiau, kad turbūt nebeturiu darbo pas Melijų. Prieš išsiruošdama į Juodąjį mišką įspėjau jį, jog kelias dienas nepasirodysiu, tačiau dabar jau tikrai praėjo per daug laiko. Mano vietą bus užėmęs kas nors kitas.

Į namus įsliūkinau visiškoje tamsoje. Nusimesdama savo gobtuvą suvokiau, kad Talo kambarėlyje liko mamai ir Izai nupirktos dovanos. Po galais.

- Iza? – pasigirdo mieguistas mamos balsas.

- Čia aš, - sukuždėjau. – Nesijaudink.

- Evija?

Išgirdau kaip sušnara jos patalai bandant atsisėsti. Netrukus viename kambario kamputyje suplevėsavo gelsva švieselė. Priėjau prie jos ir apkabinusi pabučiavau į viršugalvį, sulaikiau, kad nesistotų.

- Viskas gerai, esu sveika, man nieko nenutiko, - pasakiau pašnibždomis.

- Kaip taip greitai grįžai? – paklausė dar mieguistu balsu. – Kelias toks tolimas...

- Papasakosiu ryte, o dabar verčiau numikime.

Nesijaučiau mieguista, bet mamai ir Izai reikėjo pamiegoti, o mano istorija galėjo palaukti ryto. Mama palaikė uždegtą žvakę, kol nusimečiau drabužius ir įsirangiau į savo šaltą guolį. Nejučia prisiminiau, kaip patogu buvo miegoti minkštoje Talo lovoje. Neramiai atsidusau, tikėjausi, kad jam iš tiesų viskas baigėsi gerai.

Mama užgesino žvakę ir visas kambarys vėl apsitraukė minkšta juoduma. Dabar turėjau pakankamai laiko apgalvoti visus mane besivejančius įvykius ir apie tas dvi švytinčias sielas, jaukiai kiurksinčias mano apsiausto kišenėje.

- Tu skridai ant drako? – nežinia kelintą sykį sukvaksėjo Iza.

Nusprendžiau nieko neslėpti ir papasakoti viską, kas nutiko man išsiruošus į karalystę. Tiesa, kai kurias istorijos vietas teko pagražinti, tačiau net ir tai padarius, mama buvo priblokšta, o Iza pagauta jaudulio.

- Tai tu renki kažkokius akmenis? – nesusigaudė mama.

- Sielas, - vienbalsiai pasakėme su Iza.

- Tai aštuonių brolių sielos. Juk žinai pasaką apie Dievo sūnus, - užsivedė sesuo.

Iza nesustodama dienų dienas galėtų pasakoti tą istoriją. Mama vis dėbčiojo į mane tarsi klausdama, kaip aš galiu visu tuo tikėti.

- Ak, mergaites, - galiausiai atsiduso, suprato, kad prieštaraudama tik gaiš laiką.

Sesuo nekantravo sužinoti ką ketinau daryti dabar.

- Pailsėsiu, - nusijuokiau. – Manau, kuriam laikui nuotykių užteks.

Mano nuostabai, mama iš tiesų pasidomėjo dėl geresnio kambario. Prieš išskubėdama į darbą padavė man popierėlį su keliais adresais ir paklausė ar negalėčiau nueiti pažiūrėti, nes kelias dienas ji dirbs iki vėlaus vakaro. Neturėdama jokių planų, mielai sutikau su šia užduotimi.