Sielų saugotoja

9.

Neturėjau to daryti, tačiau jaučiausi beviltiškai. Susirangiusi ant kėdės stebėjau miegantį Talą ir nepalioviau kramsnoti lūpos. Nenumaniau, kaip reikėjo prasibrauti pro nematomą skydą. Susikrimtau, kad dėl mano pačios kaltės buvo sustiprinta apsauga. Ir tai nebuvo tik didesnė armija karių, pasipylusių žvalgytis į gatves, tačiau ir paties skydo sutvirtinimas. Kas galėjo žinoti, galbūt prie bibliotekos bus paspęsta ir naujų kliūčių...

Vaikinas krustelėjo ir atsivertė ant nugaros. Supratau, kad tikrai jį išgąsdinsiu, tačiau nebegalėjau pasibelsti į jo duris, nes dar gerokai prieš aušrą kariai ėmė vaikštinėti po visą kiemą. Kas nors tikrai būtų pamatęs juodą žmogystą, slenkančią palei barakų sieną, ypač dabar, kai jiems buvo prisakyta viską stebėti dar akyliau.

Talas ranka persibraukė veidą, ir sučepsėjęs, tarsi besimėgautų sapno likučiais, lėtai praplėšė akis. Jau žiojausi, norėdama pranešti apie save, tačiau nespėjau to padaryti, nes galingo vėjo gūsio buvau nublokšta prie sienos. Plaučius skaudžiai sugėlė ir žiobtelėjau negalėdama įkvėpti oro. Sumosavau rankomis, tarsi norėčiau nusimesti nematomą priešą.

- Po velnių, - suniurzgė vaikinas. – Kokį velnią čia darai?!

Nors vaikino balsas skambėjo mieguistai, tačiau vos per kelias sekundes spėjo atsisėsti ir visiškai mane suparalyžiuoti. Po akimirkos šleptelėjau ant žemės vėl atgavusi savo laisvę.

- Oho... – atsikvėpiau išsitiesdama. – Valdai orą. Puiku.

Širdis plakė šiek tiek neramiai, nes tokio užpuolimo tikrai nesitikėjau. „O ko tu tikėjais, kai įsibrauni miegančio kario kambarį?"- subambėjo balselis galvoje. Atsidusau.

- Atsiprašau, kad išgąsdinau, - pridūriau.

Talas vis dar sėdėjo ant lovos susiraukęs ir žudė mane savo patamsėjusiu žvilgsniu.

- Kokį šūdą čia darai? – sugergždė pykčio persismelkusiu balsu.

- Susidūriau su keliomis problemomis, - tarstelėjau nedrąsiai.

Tikrai nebuvo smagu grįžti pas jį ir prašyti pagalbos. Puse nakties bandžiau prakalbinti mano pakabuke esančią sielą, tikėdamasi sulaukti kokio nors patarimo, tačiau ji atsiliepė tik kartą ir be paliovos kartojo: „Jis čia!" ir „Surask jį!". Tai man nė kiek nepadėjo.

- Neturiu tam laiko, - burbtelėjo vaikinas ir atsistojęs nužingsniavo prie spintos.

Santūriai nusigręžiau ir leidau jam apsirengti. Vėl sukandau apatinę lūpą, kurią jau skaudėjo nuo nuolatinio kramsnojimo.

- Ar esi tikras, kad siela bibliotekoje? – surizikavau paklausti.

- Prieš dvi savaites ten buvo, - pasigirdo nelabai džiugus atsakymas. – Netoli įėjimo, prie lango ant medinio stovo. Žvaigždė įtaisyta kažkokioje skulptūroje.

Prisimerkiau. Kodėl šią informaciją išgirdau tik dabar?

- Galėjai tai pažymėti ir anksčiau, - papriekaištavau.

- Neklausei, - prunkštelėjo.

Užverčiau akis. Vadinasi turėsiu pešti žodį po žodžio. Nespėjus man prasižioti vaikinas vėl prakalbo.

- Dabar tikrai neturiu laiko, - vėl pakartojo. – Turiu pasirodyti per pusryčius, o tada laukia treniruotė.

- Puiku, - burbtelėjau nepatenkinta ir vėl sudribau ant anksčiau sėdėtos kėdės. – Ar galiu tavęs palaukti čia?

Supratau, kad tai buvo įžūlu, bet... Talas mane erzino.

- Koks tikslas to klausti, jei vis tiek darysi kaip nori? – kilstelėjo antakį.