Sielų saugotoja

8.

Kažkas nutiko, nes jaunuolis kvėptelėjo, tarsi gavęs smūgį į saulės rezginį. Nė kiek neabejojau, kad akmuo su juo kalbėjo. Ar siela taip pat jį pasirinko, kaip pasirinko mane? Ar tai reiškia, kad galėsiu juo pasitikėti? Gausybė klausimų skriejo galvoje, tačiau nespėjau nė vieno apsvarstyti, nes vaikinas beveik svieste nusviedė pakabuką man atgal į rankas. Vos spėjau jį sugauti.

- Dieve, nedaryk taip! – šūktelėjau išsigandusi.

Sutrikusi spoksojau į švytėjimą prarandantį akmenį. Sugniaužiau jį tarp pirštų, tačiau paslaptingasis balsas nepasigirdo.

- Ką jis tau sakė? – paklausiau vėl užsidėdama pakabuką ant kaklo.

Jis tylėjo taip ilgai, kad maniau nebeprakalbs. Ar siela jį išgąsdino?

- Sakė, kad esi jų saugotoja.

Kilstelėjau antakius. Saugotoja? Vadinasi ši siela tikrai kažkokiu būdu mane pasirinko. Ar buvau tik jos įrankis? Visgi, atrodė, kad sprendimus priiminėjau pati, tačiau nebebuvau tuo tokia tikra.

- Tai viskas?

Vaikinas visą laiką spoksojo į mane, tačiau dabar nusisuko ir šiek tiek pasimuistė. Tikrai buvo dar kažkas.

- Kas tas balsas? – pasiteiravo. – Ar tai kažkokia magija? Kaip privertei jį tai pasakyti?

Jis tikrai turėjo nemažai klausimų. Tik vargu ar manimi patikės, kai pati taip sunkiai priėmiau tiesą. Jaunuolis tikrai nepasitikėjo manimi, o aš nepasitikėjau juo. Kokiu būdu galėjau atskleisti tiesą ir likti suprasta?

- Tai – siela, - pasakiau tyliai. – Ir jų yra ne viena, o mano tikslas – jas surinkti. Ką ji tau dar pasakė?

Privalėjau žinoti. Galbūt tas balsas šiam nepažįstamajam atskleidė ką nors, kas galėtų man padėti?

- Balsas prašė... ne, liepė. Ak, nežinau, - sumurmėjo pasimetęs, abiem rankom persibraukė plaukus. – Sakė, kad turiu padėti. Bet tai taip keista... Atrodo lyg kažką pažadėjau ir dabar nebegaliu to atsižadėti. Keistas jausmas.

Atrodė, kad jis pats bandė susivokti, kokie jausmai jį užplūdo. Svarsčiau ar derėtų jam papasakoti apie šių sielų kilmę, bet pirma, tikėjausi išpešti tikslesnės informacijos apie antrosios sielos buvimo vietą. Kažin ar įstengčiau į rūmus paprasčiausiai įeiti ir pasiimti tai, ko man reikia...

Abu su vaikinu beveik pašokome iš savo vietų, kai kažkas garsiai pasibeldė į duris.

- Talai? – šūktelėjo vyriškas balsas.

- Šūdas... – susikeikė rusvaplaukis. – Tuoj pat išnyk, - mestelėjo man ir nuskubėjo prie durų.

Vos spėjau užsimesti savo šydą, kai tarpduryje pasirodė dramblotas vyriškis.

- Ką čia veiki? – tuoj pat sugriaudėjo. – Turėtum patruliuoti palei rūmų sieną.

- Taip, pasijutau šiek tiek prastai, todėl pamaniau trumpam užsuksiąs į kambarį...

Svetys susinėrė mėsingas rankas ant krūtinės ir atsiduso. Griežta veido išraiška šiek tiek sušvelnėjo, tačiau juodi antakiai vis tiek liko suraukti.

- Tuoj pat drožk į kiemą, kitaip vadas abiem atskaitys moralą ir dar abu gausim po papildomą pamainą, - pakraipė galvą. – O jei tikrai jautiesi blogai, kulniuok pas gydytoją Moirą.

Talas kažką mygtelėjo po nosimi ir linktelėjo. Prieš išeidamas jis trumpam stabtelėjo ir apžvelgė kambarį. Galiausiai papurtęs galvą užtrenkė duris ir likau visiškai viena. Negalėdama tuo patikėti spoksojau kelias minutes į duris, tarsi laukdama kada jos vėl prasivers. Bet vaikinas negrįžo. Puiku.