Sielų saugotoja

12.

Diena buvo niūri ir apsiniaukusi, klampus rūkas sukosi aplink mūsų namelį, dėl ko šis atrodė dar labiau suvargęs. Tarsi grasintų sugriūti vos pūstelėjus stipresniam vėjui. Neužtikrintai įžengiau vidun, nes kūną jau kaustė baimė, kad galiu pakliūti į spąstus.

- Mama! – šūktelėjau su palengvėjimu.

Loretė vikriai kažką vyniojo į skarą. Man šūktelėjus pašoko iš savo vietos ir išsigandusi atsisuko.

-Evija... Dieve, kas čia darosi? Hela liepė tuoj pat bėgti slėptis, neva kažkokie kariai tavęs ieško!

- Taip! Kodėl tu čia? Juk sakiau iš karto eiti prie upės!

Kažkoks garsas lauke patraukė mūsų abiejų dėmesį. Sustingau vos sekundei, tada greitai čiupau mamą už rankos ir puoliau tempti iš namų. Pranėrėme pro sieną kaip tik tuo metu, kai kažkas atplėšė duris. Neketinau žvalgytis norėdama sužinoti kas ten buvo, tačiau kai atsitrenkėme į nematomą sieną, akimirksniu susivokiau.

Nuo netikėto smūgio mama bloškėsi atgal ir parkrito, į nieką nereaguodama sukniubo ant žolės. Susverdėjusi atsitiesiau ir pamačiau artėjantį ne ką kitą, o Heizą.

- O štai ir mūsų pabėgėlė, - nusišypsojo patenkintas. – Pakviesk kitus, - įsakė greta esančiam kareiviui.

Vienam vyrui pasišalinus jie liko tik trys. Ant vieno kario rankų mačiau šokančias liepsnas, o kitas, judindamas pirštus atvėrė gilius tarpeklius aplink mane. Turbūt manė, kad per juos negalėsiu pabėgti. Nurijau seilių gumulą ir ėmiau karštligiškai ieškoti išeities iš šios padėties. Heizo skydas man nebuvo kliūtis, tačiau mama dar neatsipeikėjo, tad buvo beprasmiška dabar pat bandyti teleportuotis.

- Šiek tiek užtrukome, kol tave suradome, - vėl prakalbo jaunasis alba. – Nejau tikėjaisi šnipinėti karalių ir po to dingti lyg niekur nieko?

- Aš nešnipinėjau, - spjaute išspjoviau.

Heizas pavaizdavo, kad labai nustemba.

- Nejaugi? Atsiprašau, kad mes taip apsirikome.

Visa ši vaidyba atrodė perspausta. Vyras akivaizdžiai džiaugėsi mane pričiupęs. Atsargiai bandžiau vis pajudinti mamą, kad ji greičiau prabustų.

- Pavogei kažkokį kvailą akmenį, - staiga surimtėjo. – Kam tau jis?

- Kolekcionuoju, - burbtelėjau.

Heizas šyptelėjo tarsi įvertinęs mano sąmojį. Pamačiau kaip mama krustelėjo ir atsimerkė. Puiku, turėjome bėgti kuo greičiau, kol nesusirinko kiti kariai. Padėjau mamai atsisėsti. Ši nesuprasdama ėmė žvalgytis į prieš mus stovinčius vyrus.

- Būk pasiruošusi bėgti, - tyliai sukuždėjau, kad išgirstų tik ji.

Mama palinksėjo ir toliau žvelgė išplėtusi akis.

- Būsi grąžinta į karalystę, kur privalėsi atsakyti už savo veiksmus, - pareiškė vyras. – Esi svetimšalė ir atsidūrei ten, kur tau ne vieta. Karalius Arijus nepakenčia kai kas nors yra paimama iš jo valdų. Net jei tai tebūtų grumstas purvo. Ar supratai, efidži?

- Kuo puikiausiai, - atsakiau šyptelėdama.

Įsikibusi mamai už rankos, perkėliau mus už skydo ir tarpeklių. Iš karto tapome nematomos ir puolėme bėgti. Žemė po kojomis ėmė kilnotis ir trūkinėti taip mus sulaikydama beveik vietoje. Kažkas prašvilpė pro ausis. Pamačiau, kad visi vyrai ant rankų turėjo prisitvirtinę keistus prietaisus iš kurių pasipylė nedidelių strėlių lietus. Nors jie šaudė aklai, tačiau puikiai nuspėjo, kur ketinome traukti.