Sielų saugotoja

13.

Rytas prie Rubero dykumos buvo nuostabus. Rausva saulė pamažu driekė savo spindulių taką ir šaltas uolas apgaubė švelniu auksu. Stiklinis upės vanduo suskambo naujomis spalvomis, kurios išsklaidė šešėlius ir aplinkui vėl supulsavo gyvybė. Net sustirę krūmokšniai ėmė šlamėti gražiau.

Jau dvi dienas buvome įsirengusios po šiomis uolomis. Kai apleidome gydytojo namus, ketinome keliauti pas Helą, tačiau Iza, kol mūsų laukė, su draku apskriejo aplink miestą ir pamatė nemažai karių, slampinėjančių po miestą. Tai reiškė, kad jie vis dar ieškojo. Negalėjome įsikurti pas draugę, nes tada nebūtume turėję galimybės greitai pasprukti. O čia bent jau drakas visada buvo šalia.

Aš ir vėl ėmiau vogti. Mes nebeturėjome nieko ir visas mano vargas, kad pagausintume savo santaupas, nuėjo perniek. Vogiau iš turgaus maistą ir drabužius, nes nebuvo kitos išeities. Supratau, kad į Agoridą mes nebegalėsim daugiau sugrįžti.

Skaudus suvokimas perskrodė širdį. Tai buvo mano kaltė, kad visko netekome, kad mane persekiojo, kad mama buvo sužeista ir nežinia ar pasveiks. Tai dėl mano ambicingų norų ir per didelio pasitikėjimo, mes atsidūrėme visiškoje duobėje. Tokioje apgailėtinoje padėtyje dar niekada nebuvome. Piktai sugniaužiau kabančius pakabukus. Sielos ramiai dūzgė, tačiau su manimi nekalbėjo. Jos taip pat dėl visko buvo kaltos! Troškau jas nusiimti ir šviesti į dykumą, tačiau neįstengiau. Atrodė, kad jos tarsi priaugo prie manęs ir jų nusikračiusi pasijusčiau dar kažko netekusi...

- Turiu dar kartą nusigauti į miestą, - pasakiau Izai.

Žvilgtelėjau į prie mamos klūpančią Izą. Per pastarąsias dienas ji nė karto nešyptelėjo, visas jos naivus vaikiškumas staiga kažkur išgaravo. Dėl to taip pat kalta buvau aš.

- Kam? – paklausė suraukdama antakius. – Turime maisto dar bent dviem dienoms.

- Turiu kai ką paimti.

Neketinau jai pasakoti, kad dėl kvailo žmogystos prašymo, ketinu rizikuoti būti sučiupta. Taip, ketinau keliauti pas keistąjį prekiautoją, o Heizo kariai vis dar buvo mieste. Jis neskubėjo atsitraukti, nors dabar nebeieškojo manęs taip akivaizdžiai. Turbūt tikėjosi, kad ilgai neištversiu ir grįšiu, nes Agoridas buvo mano namai. Visgi, jis turbūt nesuprato, kad joks efidžis niekur neturėjo namų.

Gyvenimas mieste virė taip pat, kaip ir visada, tarsi niekas nebūtų pasikeitę. Tačiau šiems žmonėms niekas ir nepasikeitė. Niekam nerūpėjo, kad kažkas buvo gaudomas karalystės karių, kad supleškėjo lūšna, miesto pakraštyje... Deja, man tai reiškė viską, tačiau privalėjau kažkaip surasti atspirties tašką ir vėl viską pradėti iš pradžių. Keliaudama į miesto centrą net nenumaniau ar tas prekeivis bus ką nors girdėjęs apie mano paiešką, ar vis dar nori, kad pas jį ateičiau. Tačiau kažkoks vidinis jausmas mane vedė pirmyn.

Būčiau net nestabtelėjusi, bet akys pačios nukrypo į skersgatvyje stypsantį juodą siluetą. Žmogus norėjo likti priedangoje, tačiau pernelyg stengėsi viską pamatyti ir pats, todėl jo kūnas vis pasvirdavo į priekį, ir šviesos ruožas užkabindavo veidą. Sustojau it nutrenkta. Tai buvo Talas.

„Keliauk sau, Evija! Jis čia su kitais! Su tais, kurie sudegino tavo namus!" – šaukte šaukė balsas galvoje. Tačiau vietoj to, kad traukčiau savo keliu, patraukiau prie vaikino. Pastebėjau, kad jis nevilkėjo karių uniformos. Ir akivaizdžiai stengėsi niekam nekristi į akis. Turėjau bėgti nuo jo kuo toliau, tačiau tuo pačiu norėjau viską sužinoti. Todėl atsistojau jam už nugaros ir pasiruošiau peilį.

- Ar bandai mane įvilioti į spąstus? – paklausiau tyliai.

Talas išsigando ir tuoj pat apsisuko.