Sielų saugotoja

4.

Gindamasi ištiesiau kairę ranką, o su dešine pasiruošiau smūgiuoti. Pirmiausia pajutau jo mėsingas letenas suspaudžiant man pečius ir krūtinę, nuo užgulto svorio iškvėpiau visą orą buvusį plaučiuose. Laisvąją ranka tuoj pat įsikirtau į jo odą ir pasukau galvą, kai pamačiau artėjančius pražiotus nasrus. Kaip pamišusi ėmiau badyti jo kaklą peiliu, jutau pasipilant šiltą kraują, bet driežas į tai visiškai nekreipė dėmesio, tik dar stipriau suleido į mane nagus.

Aštrūs nagai perrėžė drabužius ir visai lengvai susmigo man į odą. Suklykiau iš skausmo, dabar baksnojau jį bet kur, kur tik pataikiau.

Kažkas pakėlė driežą ir ėmė tempti jį aukštyn. Kadangi šis buvo į mane kaip reikiant įsikibęs, aš taip pat pakilau per kelias pėdas nuo žemės. Tačiau padaras manęs neišlaikė ir netrukus paleido. Sudribau atgal ant žemės it varganas skuduras. Driežas taip pat nukrito, tačiau gerokai toliau nuo manęs.

Driežą apspito trys paukščiai. Jie buvo dideli su tamsiai raudonomis, beveik varinėmis plunksnomis. Tvirtomis kojomis vartė padarą, taip neleisdami jam atsiversti ant kojų, o riestais snapais kapojo galvą. Driežas gargaliavo ir šnypštė, girdėjau kaukšint dantis jam vis bandant pačiupti kurį nors skraiduolį.

Pasinaudojusi proga atsisėdau ir ėmiau žiūrėti į savo užstrigusią koją. Driežo seilės buvo keistai sukietėjusios ir prikabinusios mano koją prie medžio. Peiliu ėmiau kapoti mus jungiančią jungtį. Padarų grumtynės nesiliovė, o tapo dar įnirtingesnės. Driežui pavyko atsiversti ant kojų ir pačiupti vieną paukštį. Nutėškęs jį ant žemės be jokio vargo perkando laibą kaklą ir nejudrų kūną nusviedė šalin.

Peilis šiek tiek slydo iš krauju suteptų rankų, o neatslūgstanti baimė ir jaudulys nė kiek negelbėjo. Širdis trankėsi it mušamas būgnas, tvinksintis pulsas minutei užgulė ausis ir trumpam paskendau minkštoje tyloje. Girdėjau tik savo nelygų kvėpavimą. Kojos įtvaras pamažu ėmė trupėti.

Driežas suklykė neapsakomai spigiu balsu. Pažvelgusį į kovos lauką, pamačiau jį besiraitantį ir trinanti galvą į žemę. Šalia gulėjo jau ne vienas, o du paukščių lavonai. Trečiasis šokinėjo aplinkui driežą, vienas sparnas buvo išniręs ir vilkosi žeme. Tada padaras aklai ėmė čepsėti nasrais taikydamasis bet kur aplink save, o paukštis vis šokčiojo į visas puses.

Nulupau paskutinius kiauto gabalus ir išvadavau koją. Nespėjau atsistoti, kai trečiasis paukščio kūnas nuskriejo į šalį. Sustingau laukdama, kas bus dabar.

Driežas atrodė kaip reikiant apdraskytas. Visa galva išmarginta gilių rėžių, akių vietose pulsavo žaizdos, tad spėjau, kad paukščiai iškabino jam akis. Be to, kakle žiojėjo ir mano padaryti sužeidimai. Nejudėdama žiūrėjau kaip jis sunkiai alsuoja ir šiek tiek pasisukinėja, tarsi klausydamasis aplinkinių garsų. Padaras atrodė nuilsęs. Vidinis balsas pakuždėjo, kad dabar įstengčiau jį nugalėti.

Jis manęs nematė. Tačiau tikrai išgirs, kai imsiu eiti. Stengdamasi nekelti jokio garso, lėtai pasilenkiau paimti prie kojų gulinčio peilio. Ant padaro sprando švietė plikos mėsos lopai. Paukščiai dar labiau išgilino mano padarytus įpjovimus.

Atsargiai perkėliau koją, padaras iš karto sureagavo ir pasileido mano pusėn. Susikaupusi greitai pradingau ir driežas pranėrė mane kiaurai. Man to užteko, kad spėčiau apsisukti ir užšokti ant žvynuotos nugaros. Suvariau peilį į krauju plūstančią žaizdą. Driežas pasipurtė ir suklykė mane apkurtindamas. Įsikibau į jį iš visų jėgų ir nesileidau numetama.

Pajutau kaip ašmenys įsirėmė į stuburą todėl užguliau rankeną visu savo svoriu. Staiga išgirdau trakštelėjimą ir besitampantis kūnas nurimo. Taip ir likau sustingusi negalėdama patikėti, kad dabar viskas baigta. Ant padaro pragulėjau dar kelias minutes. Galiausiai atsitiesiau ir nerangiai nuo jo nulipau.