Sielų saugotoja

10.

Vaikinas leido pasilikti pas jį iki kol sugrįš karalius. Žinoma, jo kambaryje nebuvo daug vietos, o ir lova tik viena, tačiau dažniausiai miegojome pasikeisdami. Be to, Talas privalėjo dažnai keliauti į sargybą. Kol jis ilsėdavosi, aš taip pat išsmukdavau pašniukštinėti po turgų ir aplink rūmus. Deja, nė vienam iš mūsų nepavyko nieko naudingo nugirsti.

Pasinaudodama proga ėmiau stebėti karių gyvenimą. Tą pastatą, kuris man priminė milžinišką musės akį, jie vadino koriu. Viduje buvo įrengtos specialios aikštelės, kad galėtų treniruotis kiekviena karių grupė. Daugybė atskirų zonų, pakopų ir tunelių, tačiau dažniausiai kaudavosi vienas su kitu. Susižavėjusi stebėjau tuos susirėmimus. Ugnies pliūpsniai, žemės smegduobės, vandens fontanai ir vėjo sūkuriai. Vaizdas užgniauždavo žadą, viskas atrodė taip nežemiška.

Trečios dienos vakarą jau ėmiau nekantrauti. Heizas užsiminė, kad karalius grįš po kelių dienų, o mano galva jau prabėgo daugiau. Nors ir bijojau tos beatodairiškos avantiūros, tačiau troškau greičiau viską atlikti. Jei pernelyg ilgai užsibūsiu karalystėje, mama su Iza vėl ims nerimauti, kad man kažkas nutiko, o mama ir šį kartą nebuvo sužavėta mano kelione...

- Karalius parvyksta rytoj rytą, - staiga pareiškė grįžęs Talas.

-  Puiku! - šūktelėjau. - Pagaliau.

Jis mestelėjo man ryšulį su maistu, o pats išsinėrė iš juodo švarko. Keista, bet per šias kelias dienos prie jo pripratau. Nesivaržydama susikėliau kojas ant lovos pariesdama jas po savimi ir išvyniojau paketą.

- Naudojaisi dušu? - staiga susiraukė nužvelgdamas mano drėgnus plaukus.

Atsainiai truktelėjau pečiais. Jie čia karalystėje turėjo puikių išradimų. Tereikėjo į kubilą pripilti vandens, atidaryti vožtuvą ir per skylėtą antgalį imdavo tekėti vanduo. Tiesa, man dar reikėjo šiek tiek pasitreniruoti su karšto vandens proporcija, nes kartą vos nenusiplikiau.

- Buvau atsargi.

- Sakiau be manęs ten neiti, - pyktelėjo. - Galėjai neišgirsti, kad kas nors ateina.

- Dieną ten nieko nebūna, - pavarčiau akis. - ilgai stebėjau. Dažniausiai ten visi susirenka vakare arba ryte. Kai grįžta iš savo pamainų.

Talas vis tiek įsitaisydamas prie stalo nepatenkintas murmėjo sau po nosimi.

- Klausyk, šiandien mieste mačiau keistą dalyką, - pradėjau kalbėti, galbūt kita tema vaikiną šiek tiek prablaškys. - Kariai įsibrovė į vieno ūkininko namus ir suėmė jį su žmona. Net vaiką pasiėmė, - susiraukiau. - Nugirdau kaip kaimynai kuždėjosi, kad jie ketino išvykti iš karalystės. Maniau, kad žmonėms nėra tai draudžiama. Tik niekada nesupratau, kodėl jie tai norėtų daryti...

Iš lėto valgiau man atneštą daržovių troškinį ir smalsiai laukiau paaiškinimo dėl matytos situacijos.

- Taip, žmonės turi teisę išvykti, bet jei iš tiesų tai nori daryti, verčiau apie tai niekam nesakyti ir padaryti tai tylomis.

- Kodėl?

- Karalystė nenori, kad žmonės išvyktų, - atsakė paprastai.

- Tai kodėl tuomet jie vis tiek išvyksta? - nesusigaudžiau.

- Dažniausiai išvyksta tie, kuriems tampa per sunku laikytis taisyklių. Šiandien sulaikė Burklerių šeimą...

Stebėjau kaip Talas pasikrapšto pakaušį ir nelabai linksmai sužiūra į mane.

- Jie tik paprasti baka rango atstovai, tačiau jų vaikas gimė apdovanotas. Kai taip nutinka, vaikai privalo prisijungti prie karių ir apsigyventi čia, barakuose. Burkleriai nenorėjo, kad jų vaikas prisijungtų prie mūsų, o tai draudžia taisyklės.