Sielų saugotoja

7.

Karalystės ribą pasiekiau po geros valandos. Žygiavau pro dirbamus žemės laukus ir nenustojau stebėtis jų dydžiu. Agoride žmonės taip pat užsiėmė žemdirbyste, tačiau jų laukai nė iš tolo nepriminė jų. Čia augmenija atrodė kur kas vešlesnė, nė kiek neabejojau, kad ir derlius būdavo gausesnis...

Pamačiusi pirmuosius žmones nusprendžiau, jog geriau bus keliauti prisidengus nematomumu. Neskubėdama keliavau gatvelėmis besigrožėdama margaspalviais namų rėmais ir stiklais, tokius regėjau pirmą kartą. Nebuvo čia ir kalnų šiukšlių, sumestų kiemuose, paliktų sukrypusių vežimų ir ore tvyrančio suplėkusio dulkių kvapo... Būčiau norėjusi čia gyventi ir negebėjau įsivaizduoti, kodėl kai kurie karalystės gyventojai savo valia palieka šią vietą.

Turgų aptikau greitai. Jis buvo bent kelis kartus mažesnis už Agorido, tačiau visi prekystaliai suskirstyti grupėmis, tad atėjus konkretaus daikto, netekdavo klaidžioti ieškant pardavėjų. Žmonės neatrodė tokie įsitempę, nors kiekvienas skubėjo su savo reikalais. Apžvelgiau prekybininkus, kurie prekiavo mėsa. Šie turėjo įvairiausių paukščių, bet nė pas vieną nepastebėjau bronzinių plunksnų.

- Kiek duotumėte už fugą? – paklausiau prislinkusi prie vieno prekystalio.

Į mane sužiuro susiraukšlėjusi moteriškė, retus šiaudinius plaukus buvo paslėpusi po pilkšva skarele. Slėpiausi po gobtuvu, tad mano veido ji nematė.

- Gyvas?

- Ne.

- Tada priklauso nuo to, kaip kūnas sumaitotas, kokio dydžio... Rodyk ką turi.

Nusivaliusi rankas į prijuostę priėjo prie stalo. Atidengiau savo apsiaustą ir nusikabinau nuo peties paukščius.

- Oo, net trys! Ir riebūs, - palinksėjo pritariamai.

Moteriškė apžiūrėjo paukščių kojas, sparnus ir kūnus.

- Jei būtų gyvi, gautum po sidabriną už vieną, bet dabar... šeši šimtai už vieną.

Išpūčiau akis. Žinoma, ji to nematė, bet veide įsiplieskė šypsena. Tai buvo daugiau nei tikėjausi. Jau žiojausi, kad parduodu, bet kažkas šūktelėjo nuo kito prekystalio.

- Ei, Ro, ar ten fugai?

- Atsiknisk, Somena, paukščiai mano.

- Kiek ji siūlo? – paklausė priartėjusi visai jauna moteris. – Nepyk, Ro, bet tu net pusės šių paukščių dalių nemokėtum tinkamai panaudoti, - šyptelėjo visai nepiktai.

- Šeši šimtai už vieną? – tarstelėjau neužtikrintai.

Naujoji prekybininkė palinksėjo ir prikandusi lūpą trumpam susimąstė.

- Duosiu šešis su puse.

- Somena! Tau niekas nesiūlė pirkti, - purkštelėjo senė.

- Iš tiesų, tai aš... – pradėjau, bet moterys visai nekreipė į mane dėmesio.

- Gerai, po septynis.

- Septyni su puse!

- Aštuoni. Tu tiek neišgali mokėti, Ro.

Šaudžiau akimis nuo vienos moteriškės prie kitos. Jos pačios tarpusavyje varžėsi, tad man teliko stebėti. Ro buvo pikta, bet Somena, regis, atspėjo. Ji tikrai nebegalėjo siūlyti daugiau, tad Somena pasiėmė paukščius ir mostelėjo man ranka, kad sekčiau iš paskos.

- Nesijaudink, Ro, - dar šūktelėjo Somena. – Atiduosiu tau kepenis! Nemokamai! Galėsi padaryti savo garsųjį paštetą.

Tyliai susijuokiau. Čia vyko konkurencija, bet nemanau, kad šios pardavėjos jautė viena kitai neapykantą. Juk tokiu atveju tikrai neskubėtum dalintis savo laimikiu ar ne?