Sielų saugotoja

14.

Leidau Talui keliauti drauge. Vaikinas turėjo šiek tiek pinigų, pasirodo kariams buvo mokama, bet dažniausiai jie viską išleisdavo pasilinksminimams karalystėje, arba padėdavo savo šeimoms, jei jie būdavo iš kito rango. Taip pat jis turėjo arklį. Nusprendžiau, kad tai gerai, nes visiems keliauti ant drako nebūtų buvę labai patogu. Mano nuostabai, Talas buvo pasiėmęs skraistes, kurias pirkau mamai su Iza. Į mano nebylų klausimą atsakė tik tyliu burbtelėjimu, neva jam nebuvo sunku, nes savo daiktų daug neturėjo...

Spėliojau, kad galbūt Čioru landynėje prisikvėpavau keistų žolelių, dėl ko jaučiausi šiek tiek pakiliai. Atsižvelgiant į situacijos rimtumą, tai atrodė nederama, tačiau nieko negalėjau padaryti. Nekantravau sugrįžti pas mamą ir Izą, išsiaiškinti kas parašyta toje keistoje knygoje ir vėl pasiklausyti, ką kalba sielos. Kai dabar turėjau jau ir trečiąją, tikrai neabejojau, kad jos turės ką pasakyti.

Su Baltuoju greičiau pasiekiau mūsų laikinąjį prieglobstį nei Talas su savuoju arkliu. Nurodžiau jam reikiamą kryptį, o pati įspėjau Izą, kad sulauksim svečių. Atrodė, kad sesuo apsidžiaugė, jog pagaliau būsime nebe tik mes dvi. Mama laikėsi neblogai, bent jau taip save tikinau. Ji kartais prabusdavo, tačiau vos kelioms minutėms, per kurias vos spėdavome ją šiek tiek pamaitinti ir sugirdyti vaistus. Buvo nelengva jos žaizdas išlaikyti švarias, tačiau stengėmės, kaip įmanydamos. Ji truputį karščiavo, bet vaistai karštį nuslopindavo. Privalėsim sulaukti, kol mama bent šiek tiek pasijaus geriau, ir tik tada galėsime leistis į kelią.

Talas mus pasiekė tik pavakare. Draką buvau paleidusi į medžioklę, šiek tiek būgštavau, kad Baltasis nesugalvotų krimstelėti Talo arklio. Visgi, manasis padaras dažnai laikydavosi kur nors netoliese.

- Štai, galime užkąsti, - pasakiau vaikinui ištiesdama dubenį. – Pabėgęs iš karalystės, turbūt ne to tikėjaisi...

Talas paėmė jam siūlomą maistą ir įsitaisė prie nedidelio laužo.

- Mes dažnai įsivaizduodavome, o kaip yra ten už karalystės sienų... Bet visai kas kitą yra įsivaizduoti ir tikrai čia atsidurti, - atsiduso. – Čia nėra taisyklių, visi daro bet ką, todėl niekada nežinosi, ko gali tikėtis, - susiraukė.

Regis, jam nepatiko žmonių nenuspėjamumas.

- O kaip yra ten, karalystėje? – pasmalsavo Iza, jos akyse vėl sužibo smalsūs žiburėliai.

- Ten viskas kitaip...

Vaikinas neskubėdamas pasakojo viską, kas tik domino mergaitę. Galbūt besiklausant ramaus balso šis vakaras nebeprailgs taip, kaip kiti.

Sielos buvo rimtos, dūzgė it bitės kažką besitardamos. Jos neįsileido manęs į savo pokalbį, tačiau leido klajoti po įvairiausius jų pačių prisiminimus. O jų būtą įvairiausių, negalėjau sustoti sukti tų spalvotų paveikslėlių sau prieš akis. Regėjau paprastą žmonių gyvenimą, jaučiau jų meilę ir susirūpinimą. Tačiau mačiau ir švytinčią sielą, kurios kiti ėmė baimintis. Bet tik ne aš. Aš troškau ją paliesti, kad ji žiūrėtų į mane.

- Arbitrium Animus...

- Ateina...

- Surask...

Iš lėto balsai ėmė brautis iki manęs.

- Ji prisikels...

- Turi ją surasti...

Sielos man rodė švytinčios sielos vaizdus, tačiau netrukus jie išnyko ir paskendau visiškoje tamsumoje. Nesuprasdama ėmiau ieškoti kokio nors vaizdinio.