Sielų saugotoja

6.

Mama nebuvo labai sužavėta, kai pareiškiau norinti kuo greičiau nusigauti iki karalystės. Paukščius ketinau parduoti tenai ir tikrai išsiderėti geriausią kainą. Svazilande gyvenantys žmonės buvo kur kas turtingesni, nei prekybininkai laisvuosiuose miestuose. Tačiau buvo bėda, kad karalystė buvo toli nuo Agorido. Pėsčiomis keliaudama turbūt užtrukčiau savaitę, o paukščiai tikrai tiek laiko neatlaikys...

- Nusipirksiu arklį, o kai grįšiu vėl jį parduosiu. Taip bus kur kas greičiau ir netgi atgausiu pinigus, todėl nebus papildomų išlaidų, - dėsčiau savo planą.

- Gal verčiau parduok juos mūsų turguje? Efidžiai nėra labai laukiami karalystėje, - atsargiai prasitarė mama.

Atsidusau. Tiesa ta, kad efidžiai niekur nebuvo laukiami. Atsiradę iš niekur ir niekur negebantys pritapti.

- Ne, už juos gausiu tiek, kiek įmanoma. Pagaliau, galbūt netgi pavyktų sutaupyti tiek pinigų, kad galėtume nusipirkti savo namus? – ėmiau svajoti.

Šį kartą ir mama blausiai šyptelėjo. Po tėčio dingimo ji labai stengėsi išlaikyti mane su Iza ir turbūt niekada nesvajojo, kad pagaliau galėtų bent šiek tiek atsipūsti.

Pavakare nusprendžiau eiti pasižvalgyti parduodamo arklio. Gyvulių pardavėjai turėjo atskirą turgaus plotą, tad visi būdavo vienoje vietoje. Man reikėjo tvirto gyvūno, kuris galėtų greitai įveikti nemažą atstumą. Kadangi mano gebėjimas vėl kuo puikiausiai veikė, tad pasivertusi nematoma slampinėjau nuo vieno prekiautojo prie kito. Kartais vis nugirsdavau apie besideramas kainas, man tai buvo pravartu, nes taip galėjau išsiaiškinti, kiek galėjau išsiderėti iš skirtingų pardavėjų...

Čia tikrai buvo puikių arklių. Tiek naminių, tinkamų dirbti žemę, tiek laukinių, kurie it patrakę straksėdavo savo aptvaruose. Jie atrodė įspūdingai, tačiau neturėjau laiko bandyti prisipratinti tokį aikštinga gyvulį...

Nejučia mano žvilgsnis vėl užkliuvo už tolumoje stovinčios Perio palapinės. Kojos pačios ėmė nešti į tą pusę. Vėl jaučiau smalsumą paspoksoti į tuos keistuosius padarus. „Tau dar negana padarų?" - bambėjau mintyse, tačiau vis tiek nesustojau žingsniuoti. Juk nieko nenutiks, jeigu dar kartą į juos pažiūrėsiu. Teko sau pripažinti, kad iš tiesų, smalsu buvo pamatyti tik vieną gyvūną...

Kadangi buvo pavakarė, turgus atrodė ištuštėjęs ir smalsuolių į palapinę niekas nebeleido. Šį kartą čia buvau viena, tad nusimečiau savo neregimumą ir nužingsniavau prie drako narvo. Padaras gulėjo sukniubęs, milžiniški sparnai nukarę šalia tarsi milžiniški apsiaustai. Jis atrodė kur kas blogiau nei prieš kelias dienas. Net man sustojus priešais jį, jis toliau gulėjo užsimerkęs, net suabejojau ar jis kvėpavo, bet po kelių sekundžių pamačiau lengvai suvirpant šnerves.

- Ei... – tyliai šnypštelėjau.

Padaras praplėšė sunkius vokus ir pamačiau juodas akis. Šiek tiek paspoksojęs, galiausiai nusprendė, kad nesu verta jo dėmesio ir vėl užsimerkė. Tariausi išgirdusi tylų prunkštelėjimą, kuriuo tarsi pareiškė, kad nėra nusiteikęs būti trukdomas.

Nežinau, kas mane pastūmėjo, tačiau ištiesiau ranką tarp storų grotų ir atsargiai paliečiau padaro galvą. Iš pažiūros šiurkšti oda pasirodė visai švelni ir minkšta, tačiau neįprastai vėsi. Drakas gulėjo užsimerkęs nekreipdamas dėmesio į mano paglostymą. Jo nasrai vis dar buvo sukabinti geležiniais strypais, dėl kurių jis negalėjo prasižioti. Kraujas jau seniai buvo apdžiūvęs, o žaizdos apsitraukusios aplink gelžgalius. Staiga susivokiau, kad Peris tikrai jo neišlaisvina iš skaudžių pančių, net tuomet, kai čia nėra žmonių.

- Tu badauji... – sumurmėjau. – Tas išgama tavęs nemaitina, - pasibaisėjau.

Žinoma, Perio vienintelis tikslas buvo šiuos gyvūnus parduoti ir užsidirbti iš jų kuo daugiau. Tačiau drakas buvo milžiniškas ir labai pavojingas. Peris turbūt bijojo jį išlaisvinti, kad šis jo nesužeistų ir nepaspruktų.