Sielų saugotoja

3.

Horizonte regėjau juodą juostą, kuri man artėjant vis labiau platėjo. Kojose jautėsi sunkumas dėl ilgo ėjimo, tačiau nenorėjau sustoti, nes mišką tikėjausi pasiekti iki sutemų. Aplinkui driekėsi skurdoka pieva, žolė buvo trapi ir vos siekianti kulkšnis. Stiprus vėjas taršė mano juodus, į tvirtą kasą supintus plaukus. Net skraistė nepadėjo, nes ją vis nuplėšdavo.

Iš namų išsliūkinau dar prieš aušrą. Prireikė kelių dienų, kol slapta pasirengiau savo žygiui. Iš Helos nusipirkau odinį krepšį, kurį galėjau užsimesti ant pečių, į kurį sumečiau kelis ritinius virvės, kompasą, užklotą bei truputį maisto bei vandens. Taip pat pasirūpinau medžioklei tinkamu durtuvu. Tiesa, ginklą teko nugvelbti iš prekybininko, nes pinigų jam neturėjau. Visgi, ketinau sumokėti, kai grįšiu ir parduosiu savo laimikį. O nuojauta kuždėjo, kad tikrai grįšiu ne tuščiomis rankomis.

Pokalbio su mama apie Juodąjį mišką taip ir nebaigiau. Vos pamėginus vėl apie tai pasikalbėti, ji tik mostelėdavo ranka, taip leisdama suprasti, kad į šias diskusijas nesileis. Tačiau aš jau buvau tvirtai apsisprendusi. Negalėjau išmesti minčių apie Juodąjį mišką ir kiekvieną dieną vis labiau troškau ten keliauti. Ir šis mano sprendimas nė kiek neatrodė klaidingas.

Visi žinojo, kad Juodasis miškas yra šiaurėje ir maždaug už valandos kelio pėsčiomis nuo Agorido. Visgi, keliautojų iš tos pusės beveik nesulaukdavome, tad informacija galėjo būti ir ne visai tiksli. Tačiau dabar, matydama tą mišką tolumoje, troškau bene pasileisti bėgti, kad tik pasiekčiau jį greičiau. Nekantravau pamatyti, ką slepia tas miškas.

Saulė jau ritinėjosi pažeme, kai sustojau priešais aukštų medžių sieną. Šiam miškui tikrai puikiai tiko jam priskirtas pavadinimas, nes net iš arti medžiai atrodė tarsi apsipylę juodu rašalu – tamsūs ir bauginantys. Visi jie buvo tiesūs it stygos, ir visi medžiai, kiek akys užmatė, buvo spygliuočiai. Bandžiau įžvelgti miško gilumą, tačiau be dar kelių eilių kamienų daugiau nieko nesimatė. Medžiai stovėjo ramūs it užmigę kareiviai, alsavo tyliai ir ramiai, vos vos judindami šakas.

Miškas užstojo aštrų, mane visą kelionę čaižiusį, vėją. Iš saulės padėties supratau, kad liko mažiau nei valanda, kol ši visiškai pasislėps. Neketinau į tą mišką lįsti naktį, todėl išsirinkau vieną medį ir susiruošiau guolį. Įsitaisiusi išsitraukiau sūrio gabalėlį ir duonos su vandeniu. Jaučiau artėjančią nakties vėsą, todėl apsigobiau užklotu. Ne kartą esu nakvojusi ir baisesnėse vietose, kur už kiekvieno kampo šmirinėdavo neaiškūs šešėliai, galintys kibti tau į gerklę dėl vargano tavo turto. O čia tebuvo miškas. Ramiai alsuojantis ir kvepiantis gaiva.

Visą naktį išmiegojau nė karto neprabudusi. Kai prasimerkusi tai suvokiau, iš karto atsisėdau taip išvaikydama visus miegus. Net namie prabusdavau bent kelis kartus, kai norėdavau apsiversti ant kito šono. O čia išmiegojau it užmušta. Baikščiai apsižvalgiau, tačiau viskas buvo ramu. Rausvai gelsva saulė pamažu kilo iš pievos pakraščio, tarp medžių šakų šokinėjo paukščiai smagiai čirkšdami.

Nusiraminusi nužvelgiau mišką, kuris vis dar atrodė toks pat ramus ir neperprantamas. Buvau visiškai pailsėjusi, tad nusprendžiau greitai užkąsti ir tuoj pat leistis į paieškas. Tikėjausi, kad miške neprireiks ilgai užsibūti. Galbūt man pasiseks ir koks nors žvėrelis iššoks man tiesiai ant kelio. Šyptelėjau dėl tos minties, nes tai vargiai galėjo įvykti.

Teko pripažinti, kad buvo šiek tiek nejauku. Sulig kiekvienu žingsniu darėsi vis tamsiau, šešėliai ilgėjo, o šviesa siekė tik pačias medžių viršūnes. Net paukščių čiulbesys darėsi vis tylesnis ir tylesnis, kol galiausiai paskendau visiškoje tyloje. Ir tamsoje. Vėl. Išsitraukiau didįjį peilį ir iš lėto broviausi vis gilyn į mišką. Stengiausi išgirsti kiekvieną krepštelėjimą, tačiau mano ausis pasiekė tik ritmingas šlamėjimas.