Sielų saugotoja

5.

Dalis žmonių dar tik budinosi, tačiau turguje prekybininkai jau ruošė savo prekystalius ir dėliojo geriausias prekes. Man sopėjo visą kūną ir norėjau greičiau namo, tačiau Agoridą pasiekiau paryčiais, tad nusprendžiau pasinaudoti proga, kol tarp gatvelių nesigrūda pulkai žmonių. Pasislėpusi po savo gobtuvu patraukiau tiesiai į turgų.

Galėjau keliauti tiesiai pas Helą ir driežo odą pasiūlyti jos šeimininkei, tačiau nenorėjau, kad draugė imtų klausinėti iš kur ją gavau. Įtariau, kad ir kitiems kils įtarimas, nes vos išvyniojus savo prekę, parūps iš kur aš ją gavau. Tikrai niekam neketinau sakyti, kad keliavau į Juodąją mišką. Ta kelionė tikrai galėjo būti pražūtinga ir buvau kvaila, jog sumenkinau visus girdėtus pasakojimus.

Pamačiau kažkokį vyrą raižantį odos atraižas. Jo palapinėje buvo išrikiuota daugybę porų batų ir keli pakankamai prabangiai atrodantys apsiaustai. Greitai prie jo priėjau ir nudrėbiau ant stalo savo sunkią mantą.

- Ar domina? – paklausiau be jokių gražbilybių.

Susikūprinęs vyras nepatenkintas dėbtelėjo į mane ir atrėžęs dar vieną juostą prišlubčiojo prie manęs. Mačiau kaip tiriamai mane nužvelgė, bet sumaniai slėpiausi po gobtuvu. Nenorėjau, kad mane pažintų ir vėliau imtų klausinėti.

- Hmm... Įdomu, - burbtelėjo pirštu perbraukdamas per juodus žvynus. – Išvyniok, - pareikalavo.

Atmazgiau virvės galus ir driežo oda išsivyniojo it kilimas per visą stalą. Seniokas sumirksėjo akivaizdžiai nustebęs dėl tokio dydžio. Suspindę žiburėliai išdavė jo susidomėjimą.

- Kiek duotum už tai? – paklausiau.

- Hmm...

Prisilenkęs jis atidžiai nužiūrėjo kiekvieną plotelį ieškodamas galimų odos pažeidimų. Nenumaniau, kiek ji galėjo kainuoti, tačiau aš puikiai žinojau įprastų gyvulių odos kainas, tad šio savo lobio net neketinau parduoti pigiau už juos.

Senis apvertė mano radinį ir vėl mygtelėjo nepatenkintas.

- Ji neišdžiovinta, - subambėjo. – Ir dar teks nugremžti tuos mėsos gabalus... Daug darbo... Duosiu šimtą brondzinų.

- Ką? Už karvę gaučiau daugiau.

- Negautum, - prunkštelėjo. – O ši oda neparuošta.

- Bet tai roplio oda ir labai neįprasta. Iš kur dar gautum tokio dydžio? Noriu trijų šimtų.

Pardavėjas piktai mostelėjo man ranka.

- Niekai, niekas už tiek nepirks. Šimtas.

Papurčiau galvą ir ėmiau vynioti odą, leisdama suprasti, kad nesileisiu perkalbama. Turguje tikrai buvo ne vienas prekybininkas, kurį galėjo sudominti oda. Būtų buvę protinga pasiklausti kainos kitur, o ne sutikti su pirmu pasiūlymu. Vyras spoksojo susiraukęs ir vis šnarpštė sau po nosimi. Jau buvau berišanti virvę, kai uždėjo ranką ant mano ryšulio.

- Šimtas su puse.

Atsidusau.

- Tebūnie... parduosiu už du šimtus ir tai paskutinis siūlymas, - pasakiau.

Seniokas pirštu vis tapšnojo sau per barzdą, kol galiausiai linktelėjo.

- Tebūnie... du šimtai.

Vyras išsitraukė odinį kapšą iš už savo marškinių ir netrukus man ištiesė dvi popierines tūtas. Vieną išlupusi pamačiau dailiai sudėtus brondzinus. Greitai perskaičiavau monetas įsitikindama, kad jų būtent tiek, kiek reikia. Gyvenime nebuvau savo rankose laikiusi tiek pinigų.