We Are Who We Are ✨

34 Dalis

Pabudau vėlai.

Jau buvo vienuolikta valanda ryto, kai išėjau iš kambario.
Mano kūną slėpė apkritęs džemperis ir treninginės kelnės, tačiau įėjusi į virtuvę vistiek buvau nužvelgta Erick, bet žvilgsnio reikšmės aš nežinojau.
Nemaloniems šiurpuliukams perbėgus kūną nuleidau akis ir tyliai pasisveikinusi užsikaičiau virdulį. Skrandis vėl maldauja kavos.

Imdama savo mylimą puodelį su pelyte Mine, vėl žvilgtelėjau į Erick, kurio žvilgsnis vis dar buvo ant manęs, tačiau jo suraukti antakiai privertė mane norėti skaityti jo mintis.
Neišlaikiusi įtampos nusukau akis. Šiandien išties jaučiuosi nesaugi. Kažkas ne taip ir man tai neduoda ramybės.

Įsidėjau kavos ir užpyliau ją verdančiu vandeniu.
Krūptelėjau kai kažkas, o tas kažkas yra Erick, prisiglaudė prie manęs iš už nugaros, priimdamas į glėbį.

-Kas tau?- jo lūpos prisiglaudė prie mano ausies, eilinį kartą nusiųsdamas milijonus skruzdžių perbėgti mano kūnu.

-Man viskas gerai. Pasitrauk,- tyliai pasakiau pasimuistydama ir tą pačią minutę pasigailėjau.

Erick staigiu judesiu apsuko mane ir grėsmingomis akimis iš viršaus įsistebeilijo į manąsias

-Pakartok,- pro Erick lūpas išsprūdo vienas žodis, juo priversdamas jaustis dar nesaugiau.

-Man viskas gerai ir...-nutilau. Negaliu jam to pasakyti žiūrint į akis. Kažkas viduje man neleidžia to ištarti. Bet juk nėra taip, jog nenoriu, jog jis atsitrauktų, tiesa?

Erick veide atsirado pašaipi šypsenėlė ir aš nuleidau akis, tačiau jos lyg nebebuvo mano valioje, kai Erick vėl suglaudė mūsų skruostus.

-Žinojau,- jis vėl sukuždėjo prie pat mano ausies, o aš nurijau susikaupusias seiles. Erick tik spustelėjo mane arčiau savęs, o tuomet visiškai atsitraukė ir nepažvelgęs į mane paliko mane vieną virtuvėje, šalia garuojančios kavos.

Po kelių valandų bereikšmio sedėjimo virtuvėje prie atšalusios kavos puodelio, pakilau nuo stalo.
Erick nebegrįžo, tačiau kažkas manyje kuždėjo, jog su juo šiandien dar susimatysiu.

Prieš išeidama iš virtuvės giliai įkvėpiau.
Įėjau į svetainę tikėdamasi ten rasti brolį, tačiau aš klydau, Blake čia nebuvo. Priešingai - sedėjo seniai nematytas veidas.

-Sveika,- vaikinas nusišypsojo.

-Labas. Tu Caleb, tiesa?- susiraukiau.

-Taip,- jis linktelėjo. Šis vaikinas juk turi parduotuvėlę, kurią dėl Erick turėjom prižiūrėti. - Gražiai atrodai,- Caleb pagyrė mane ir aš kiek susiraukusi padėkojau, bet nedrįsau eiti artyn ir prisėsti šalia ar kažko panašaus.

-Tik galėtum nesirengti tokių drabužių,- Caleb pasakė ir aš susiraukiau.- Tu esi labai graži ir tau nereikia slėptis,-vaikinas pasakė ir su šiais jo žodžiais dingo visas mano pasitikėjimas savimi. Ar jis mane kabina?

Pirmą kartą gyvenime taip džiaugiausi, jog Erick pasirodė. Gerai, ne pirmą, bet ne apie tai dabar.
Jis suraukęs antakius įėjo į svetainę ir nužvelgęs mane tik dar labiau pasimetė. Nejau viskas taip akivaizdu?

-Ką tu čia darai?- Erick paklausė Caleb.

-Atvažiavau pas Blake. Mes kalbėjom, jis jau netoli,- Caleb pasakė. Pati nepajutau, kaip jam prabilus aš prisiartinau prie Erick.

-Gerai. Jade, einam,- Erick pasakė ir nesu įsitikinusi kaip, bet išsitempė mane iš svetainės į antro aukšto koridorių tarp mano ir jo kambarių.

-Kas tau?- Erick pasakė ir aš nuleidau akis. Netrukus buvau apkabinta.- Tu išbalusi. Ar tai susiję su Caleb?- jis paklausė ir aš nemeluodama linktelėjau.- Kažkas man kužda, kad čia prisidėjusi ir tavo didžioji paslaptis. Klystu?- Erick skaitė mane lyg knygą. Tylėjau. Nejau viskas taip akivaizdu? Kodėl aš taip reaguoju?-Tyla reiškia taip,-Erick pridūrė.

Dar kelias minutes prastovėjome koridoriuje apsikabinę, bet tuomet grįžo Blake.

-Aš eisiu pas juos. Tu pabūk viršuje,- Erick eilinį kartą suvadovavo. Jis tikras dominantas ir visiškai nebijo to parodyti. Ir svarbiausia, jis toks visur ir visada.

Sulaukusi saldaus pakštelėjimo į kaktą, buvau vos ne nuvaryta į savo kambarį, o Erick paliko antrą aukštą.

-Nepaslėpsi savo apkūnumo apsirengdama apkritusį megstinį. To niekas nepaslėps,- tėvas prieš man išeinant į mokyklą sumurmėjo į ausį.

Nusipurčiau.
Privalau viską išmesti iš galvos.
Susiruošusi nuėjau į dušą, kuriam kompaniją palaikiau kelias valandas. Žinoma, su ašaromis, su kelias savimi pasitikinčiais momentais ir vėl ašaromis.
Tačiau į kambarį grįžau jau su labiau mano kūną išryškinančiais drabužias ir jaučiausi išties geriau.

Jau buvo apie šeštą valandą vakaro.
Nepaklausiusi Erick patarimo likti viršuje, išėjau iš kambario, tačiau labai pasigailėjau, jog ėjau pro Erick kambarį ne tylomis.

-Jade, ateik pas mane,- Erick pakvietė iš savo kambario, praverdamas duris.

Sustojau ir giliai įkvėpusi apsisukau.
Erick kambario durys buvo vos praviros.
Įėjau ir uždariau duris, o tuomet nužvelgiau vaikiną gulintį lovoje.

-Ateik ateik,- Erick pakėlęs akis pasakė, o tuomet keistai šyptelėjo. Priėjau prie vaikino lovos.

Sunėriau rankas priekyje savęs ir nuleidau akis, lyg būčiau koks nusikaltęs šunytis.
Net neįsivaizduoju kodėl Erick pasikvietė mane.
Šiltas delnas atsirado ant mano rankų priversdamas pakelti akis į jį. Erick tamsūs antakiai buvo suraukti, rodydami, jog jis kažko nesupranta.

-Kas tau?- Erick paklausė. Atsidusau ir vėl nuleidau akis. Visiškai nenoriu jam nieko aiškinti ar pasakoti. Nesu nusiteikusi tam.- Ateik,- jis pasakė ir tuo pat metu staigiu judesiu trūktelėjo mane link savęs ir aš akimirksniu atsidūriau ant jo kelių, jo glėbyje.

Erick priglaudė mane prie savęs ir paglostė nugarą, o aš tik mėgavausi proga būti šalia jo.

-Nenori pasakoti. Gerai. Nueik pasiruošk miegui, o tuomet grįšk. Pakalbėsim,- Erick pasakė, o aš su jo pagalba atsistojau.

Nurijau seiles ir išėjau iš kambario, o Erick nusekė mane žvilgsniu.
Neįsivaizduoju apie ką jis nori pasikalbėti, jei supranta, jog nieko jam nepasakosiu.
Pižama ant mano kūno atsirado per pusę minutės, kadangi smalsumas mane žudė, tačiau kai vėl atsiradau prie Erick kambario durų visas smalsumas išgaravo ir baimė apėmė mano kūną.
Apie ką mudu galime kalbėtis?