We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 32 Dalis

Tiesą sakant, man pabodo.

-Pagaliau namo, - Leigh sumurmėjo sulaukusi taksi.

-Nepykit, bet aš pasivaikščiosiu,- šyptelėjau.

-Gerai, mieloji, - Perrie apkabino mane pirma, o tuomet sulaukiau dar dviejų merginų apkabinimų.

Akimis palydėjau nuvažiuojantį taksi automobilį su merginomis ir šyptelėjusi patraukiau namų link.
Keturias valandas vaikščiojome po parduotuves ir merginos prisipirko daugiau drabužių nei kada nors turėjo. Aš neturėjau nuotaikos tam, tad tiesiog rinkau drabužius joms. Ir merginos, žinoma, mane suprato. Dievinu jas už tai.

Vakar Erick parašė sunerimęs dėl manęs. Tai buvo taip miela, bet tuo pačiu ir ne... Jo žinutėje buvo paminėtas Blake, kuris ir pranešė, jog jaučiuosi prastai. Erick tiesiog paklausė ar man viskas gerai, nes Blake jam kažką minėjo ir Blake yra susirūpinęs.
Atsakiau sausu 'viskas gerai' ir visas mudviejų susirašinėjimas tuo ir baigėsi.

Nužvelgiau pustusčias gatves. Tai kiek keista, nes dabar vidudienis, tačiau nei žmonių, nei mašinų beveik nėra. Na, bet yra didelė saulė, kaitinanti mano juodą džemperį.
Nužvelgiau lauko kavinę, kurioje žmonės besijuokdami gėrė kavą. Na, juk šiandien nuostabi diena. Visai šilta diena su nedideliu vėju, kuris nervino Leigh, kadangi ji buvo pasipuošusi suknele.
Akys užkliuvo už vienos poros prie staliuko. Kojos sustingo, neleisdamos toliau judėti ir įsitikinti tuo, ką matau.
Mano tamsiaplaukis su nuostabaus grožio rudaplauke.
Užsimerkusi nurijau seiles, leisdama tiems nemaloniems ir skaudiems šiurpuliukams nueiti krūtine.
Atsimerkiau, tikėdamasi to nepamatyti. Deja. Erick šnekėjo su mergina, o tuomet giliai atsiduso ir atsirėmęs į lauko kėdės atlošą nužvelgė kavinę. Jo akys pastebėjo ir mane, kitoje gatvės pusėje nei yra kavinė. Tamsios Erick akys išsiplėtė.
Pats laikas būtų pasišalinti, kol aš nepravirkau.
Papurčiau galvą ir jau spartesniu žingsniu ėmiau eiti namų link, nesvarbu, jog iki jų dar keli kilometrai.

-Jade! - Erick balsas nuskambėjo man iš už nugaros.

Tiesiog apsimeskime, jog aš negirdžiu.

Aš nesustojau.
Kodėl aš nenuėjau anksčiau? Tiesiog reikėjo į jį nespoksoti.
Tos nenaudėlės akys jo taip pasiilgo, jog negali atsiplėšti vos jį pamato.

-Jade, - Erick sučiupo mano dešinę ranką mane sustabdydamas ir apsukdamas.

Na va, šaunuolė.

-Kas? - kilstelėjau antakius atsidusdama.

-Tu... Einam su manim, - Erick papurtė galvą ir ėmė mane vestis link kavinės.

-Kodėl? Aš noriu namo, - pasakiau it mažas vaikas.

-Aš tau viską paaiškinsiu. Tu viską blogai supratai. Tiesiog eime su manim, gerai? - Erick šyptelėjo, sušildydamas visą mano vidų. Atsidusau ir Erick priimė tai kaip sutikimą.

Nemeluosiu. Man smalsu ką jis pasakys ir kaip jis man pristatys tą gražuolę. Nesistebiu, jog jis mane iškeitė į ją. Jos grožis net nepalyginamas su mano. Ką jau kalbėti apie stilių, šukuoseną, makiažą ir... Tiesiog viską.
Erick neskubėjo ir leido man visuomet būti šalia jo. Vaikino žvilgsnis stebėjo mane beveik visą laiką.
Erick nepaleisdamas mano rankos nusivedė mane iki pat staliuko, taip kiek suglumindamas tą gražią merginą, su kuria jis bendravo.

-Labas. Tu tikriausiai Jade, taip? - rudaplaukė nusišypsojusi atsistojo. Linktelėjau. Ar Erick jai apie mane pasakojo?

-Ji galvojo, jog mes draugaujame ar kažką panašaus, - Erick pasakė.- Tai Melisa, Jade.

Melisa? Iš kur turiu žinoti kas ji tokia? Girdžiu apie ją pirmą kartą.

-Dieve, aš ir Erick? Niekada gyvenime, - Melisa nusijuokė vėl prisėsdama, o aš beveik per prievartą buvau pasodinta su Erick pagalba.

Melisa! Juk Blake mylimosios vardas yra Melisa. Ar tai ta pati mergina?

-Jai būtų lengviau įkalbėti Blake, nei man, - Erick trūktelėjo pečiais.

-Taip. Tikrai,-Melisa nepaslėpė šypsenos.

-Apie ką jūs? - susiraukiau.

-Melisa nori vėl susitikinėti su Blake, - Erick pavartė akis. - Ir ji gėdijasi jį pasikviesti kur nors pati.

-Ne susitikinėti. Tiesiog bendrauti. Jaučiuosi kiek kalta, jog pabėgau, - Melisa trūktelėjo pečiais.

-Ir kuo čia dėta aš? - kilstelėjau antakius.

-Ar galėtum suorganizuoti mudviem... Na susitikimą ir apsimesti, kad viska įvyko netyčia? - Melisa pakreipė galvą.

-Tiesiog nueik ir pasakyk jam, Dieve mano, - Erick atsiduso, o mes abi sušnypštėm jį nutildydamos. Tai sukėlė mums abejoms juoką. Melisa man jau patinka.

-Duokš man savo numerį. Aš pagalvosiu ir viską padarysiu,- šyptelėjau. Mergina išsitraukusi telefoną padiktavo savo numerį.

-Gerai, nepykit, bet aš jau eisiu. Neseniai grįžau. Yra kelios draugės kurios nori susitikti, - Melisa pasakė ir mums su ja atsisveikinusi ji išėjo.

-Kadangi mes jau čia, gal nori ko nors? - Erick paklausė. Jau darosi nejauku.

-Ne. Aš eisiu namo, - atsistojau ir Erick padarė tą patį.

-Gerai. Aš tave palydėsiu, - rudaplaukis praleido mane pirmą išeiti į gatvę.

-Nebūtina, - sumurmėjau, tačiau Erick nieko nesakęs sekė paskui mane.

Ėjau nuleidusi akis į šaligatvį, tačiau žinau, jog Erick stebi mane. Aš jo pasiilgau. Aš noriu prie jo prisiglausti, bet... Bijau. Jei jis vėl pasielgs taip pat?
Pamačiusi jį su mergina man tikrai atrodė, jog jie kartu. Vadinasi, Erick laukia manęs. Na, bent jau tikiuosi, kad laukia.
Na, turbūt kvailiausia visos šitos kelionės dalis ta, jog mes einame tyloje, o Erick namai visiškai nepakeliui.

-Tiesiog eik namo. Aš pareisiu. Tau vistiek nepakeliui, - pasakiau sustodama, kai buvo posūkis, kuris sutrumpintų jo kelią.

-Bet...

-Man viskas bus gerai, - tariau, nepakeldama akių. Aš noriu jį apkabinti. Noriu prisiglausti.

-Gerai, - po kelių sekundžių tylos jis atsiduso. - Iki, - Erick atsisveikino ir nesulaukęs mano atsisveikinimo ėmė eiti namų link.

Jei tai paskutinė galimybė? Kas blogo gali nutikti jei aš surizikuosiu? Nėra nieko blogiau, nei būti be jo. Aš nieko nepralaimėsiu, nes kol kas nieko ir neturiu.
Tik noriu turėti Erick šalia vėl. Šalia, kai džiaugiuosi. Šalia, kai liūdžiu. Šalia, kai miegu. Šalia, kai to noriu. Šalia, kai nenoriu. Noriu jo nepaleisti ir vėl jausti tą šilumą, kurią tik jis man suteikia.
Aš privalau pabandyti.

-Erick, palauk!