We Are Who We Are ✨

3 Dalis

Dalys 'kepa' greičiau nei blynai. Jei per dieną parašau vieną ar dvi dalis ir tai tęsis ne tik porą dienų - tikriausiai dalys išties bus keliamos dažniau ^^
Gero skaitymo!

Šiandien grįžau iš mokyklos vėliau nei visada, kadangi matematikos mokytoja mane užlaikė tikrindama mano sąsiuvinį. Mamos namuose nebuvo, tad tėtis mane vėl apipylė įžeidimais, o po jų ramiai pasiūlė pavalgyti. Bijojau atsisakyti, todėl per prievartą suvalgiau kepsnį. Grįžus į saugią zoną, savo kambarį, užsidariau tualete ir su pirštų pagalba išpliau visą skrandžio turinį į tualetą.

Esu beveik įsitikinusi, jog sukūdau! Numečiau net 6 kilogramus ir dabar sveriu vos 40! Galbūt pagaliau tapsiu panašesnė į kitas klasiokes!

Ką tik grįžau iš ligoninės. Manau, jog daktarai paaiškino mamai, kas man nutiko, kadangi grįžus ji norėjo su manimi pasikalbėti, tačiau aš užsidariau kambaryje. Nenoriu jai aiškinti viso šito, kas vyksta manąjame pasaulyje.

Sutaupiau reikiamą sumą pinigų apetitą slopinančiams vaistams. Šiandien juos nusipirkau. Gaila, tačiau jie tik mėnesiui. Tiesa, turėjau įtikinėti, jog manęs paprašė mama, kadangi jos dėdė turi viršsvorio. Nepažįstu jokio mamos dėdės, tad nuo šiandien aš vėl imsiu lieknėti.

Staigiai užverčiau dienoraštį, kai nemalonus jausmas perbėgo mano kūnu.

Kiekvieną mėnesį, penkioliktą mėnesio dieną, leidžiu sau prisiminti, kas privertė būti mane tokia, kokia esu šiandien.
Dienoraštį ėmiau rašyti aštuonerių, kai pasigirdo pirmosios replikos iš tėčio. Klasiokės kalbėjo, jog dienoraštis yra geriausias draugas, tad pabandžiau ir aš.
Kai minčių susikaupia per daug - jis papildomas. Paskutinis įrašas buvo tą naktį, kai grįžome iš boulingo. Turėjau išlieti savo nerimą, o dienoraštis jį su džiaugsmu priimė.

Dienoraštis - vienintelis, žinantis visą tiesą, be jokių paslapčių.

Vėl pasigirdo tuksenimas į duris.

-Sesute, - Blake suzyzė.

Giliai įkvėpiau ir iškvėpusi paslėpiau dienoraštį į užrakinamą dėžutę spintelėje.
Perbraukiau delnais per veidą ir išlipusi iš lovos atrakinau duris broliui.
Jis lėtai pakėlė galvą. Blake atrodė tikrai apgailestaujantis. Atsidusau ir šyptelėjusi papurčiau galvą, rodydama, jog nepykstu.

Blake tuojau nusišypsojo ir įėjęs į mano kambarį smarkiai mane apsikabino.
Jei tik būčiau žinojusi anksčiau, jog turiu brolį. Nors jis ir yra ne to paties tėvo, Blake vos keliais metais vyresnis. Galbūt, viskas būtų kitaip.
Prisiglaudžiau prie brolio delnuose sugniauždama jo marškinius.

-Aš atsiprašau, jog nesupratau, jog viską per daug skubinu,- Blake sumurmėjo paglostydamas mano plaukus.

-Mielai daugiau pabendraučiau su tavo draugais, - sumurmėjau atsidusdama. Nenoriu nuvilti jo. Juk jis mano viskas.

-Tikrai? - Blake atsitraukė ir nužvelgė mano veidą. Šyptelėjusi linktelėjau. - Aš taip didžiuojuosi tavimi, - brolis sumurmėjo vėl apsikabindamas mane.- Bet tu atrodai pavargusi. Norėčiau, jog šiandien niekur nevažiuotume, - jis pasakė, priversdamas mano širdį suplakti sparčiau iš džiaugsmo. Linktelėjau.

-Ar nori pažiūrėti vieną filmą? Turėtų tau patikti, - Blake pasiūlė ir aš linktelėjau.

-Jade, Christopher rūpinasi tavimi, - Blake nusijuokė žvilgtelėdamas į telefoną vidury filmo.

-Aš taip pasimečiau, kai jie supuolė tvarstyti mano ranką, - sukikenau.

-Juk žinai kaip tave myliu. Jie tai žino, todėl puikiai suprato, jog privalo tavimi pasirūpinti, nes kitu atveju jie nukentės nuo manęs, - brolis nusišypsojo rašydamas žinutę draugui.