We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 11 Dalis

Rytas mane apdovanojo nuostabia nuotaika, tad vos saulė pakilo virš horizonto - aš pakilau iš lovos.
Virtuvėje sukausi apie valandą, kol pagaminau pusryčius ir padengiau stalą.
Vos padėjau trečiąją šakutę prie lėkštės su maistu, tėtis įėjo į virtuvę.

-Labas rytas,- pasisveikinau pirma. Vyras nusišypsojo.

-Sveika. Kvepia nuostabiai. Ar pažadinti Blake?- jis paklausė.

-Aš pati,- šyptelėjau. Tėtis tik vėl nusišypsojo ir prisėdo prie stalo, nepriliesdamas maisto. Jis, visai kaip ir aš, nemėgsta valgyti vienas ir šiukštu nepradės pirmas.

Vos per porą minučių pažadinau Blake, o tuomet vėl grįžau į virtuvę, kurioje manęs vis dar laukė tėtis.
Jis nužvelgė mane savo rudomis akimis ir šyptelėjo.
Nuleidusi akis, priėjau prie stalo ir atsisėdau priešais.

-Aš labai džiaugiuosi tave matydamas. Žinau, jog tu manęs beveik nepažįsti, bet tau nežinant aš visada buvau šalia. Tiesiog noriu, jog žinotum,- jis pasakė ir aš šiek tiek susiraukusi pakėliau akis į tėtį.- Na, turiu omenyje... Visuomet gaudavau visas naujienas apie tave iš tavo mamos, apie kiekvieną tavo kosulį ir gerą pažymį. Taip pat buvau ir ligoninėje, kiekvieną kartą kai tu ten buvai. Tiesiog mes su tavo mama buvome susitarę, jog kai skirsimės...na, pasidalinsime vaikus. Ji domėjosi Blake, o aš tavimi. Tik tiek, jog Blake ją pamena ir turi daugiau prisiminimų nei mudu,- tėtis paaiškino.

-Tu buvai ligoninėje?- pakėliau antakius. Jis viską žino? Kaip? Mama viską jam pasakojo, o aš jį matau pirmą kartą?

-Buvau, bet dėl tavęs pačios nesirodžiau. Kol tu buvai be sąmonės buvau ir užėjęs pas tave. Tu net neįsivaizduoji kaip aš džiaugiuosi tave matydamas tokią, kokia ištiesų esi,- jis nusišypsojo. Taip pat nusišypsojau. Jis kalba ne tik apie išvaizdą, bet ir apie tai, kaip elgiuosi. Bet ir išvaizda aš labai daug kuo pasikeičiau.

-Jade, kodėl aš nežinojau, kad buvai ligoninėje?- Blake užėjo į virtuvę, priversdamas mane krūptelėti.

-Blake, tu ir pats žinai, kad tai buvo seniai. Nebėra reikalo to prisiminti, tiesa, Jade?- tėtis paklausė ir man linktelėjus šyptelėjo.- Sėsk valgyti, Blake. Jade stengėsi.

Tėtis mane gėdino ir tai buvo labai miela. Blake prisėdo prie stalo ir vos paragavęs ėmė kirsti viską kas buvo lėkštėje. Dėl to aš šyptelėjau, o mes su tečiu ramiai valgėme.

-Jade, ar turi kokį draugą?- tėtis paklausė, o Blake užspringo maistu.

Priešais akis atsirado Erick, žvelgiantis į telefoną ir rašantis žinutę, bet ne man.

-Ne,- papurčiau galvą

Tai buvo labai nejaukus klausimas, tad po to sekė dar nejaukesnė tyla. Telefonas kišenėje suvirbravo, tačiau telefono neišsiėmiau.

Akis nuleidau į maistą, kurio lėkštėje nebebuvo daug. Akimirksniu suvalgiau likutį ir pakilau nuo stalo.
Palikusi virtuvę ramiai atsidusau ir atsidūrusi kambaryje paėmiau telefoną ir nužvelgiau žinutę.
Šyptelėjau.

Erick: Labas rytas. Kaip jautiesi? Ką šiandien veiksi?

Jade: Labas. Jaučiuosi gerai, ačiū. Šiandien neturiu jokių planų. Kaip tu?

Po keletos minučių gavau atsakymą.

Erick: Aš irgi gerai, mažute. Jei neturi jokių planų šiandien, vadinasi šiandien tave užimsiu aš ;)

Nusišypsojusi papurčiau galvą. Man tik smalsu ar tai normalu, jog mudu matomės... Retai? Man tai atrodo per retai.

Jade: Ką turi omenyje?

Erick: Laukiu tavęs savo namuose. Kuo greičiau, tuo geriau.

Jade: Aš negaliu, Erick

Sukikenau. Tai tikrai jį turėtų priversti sunerimti. Aš išties negaliu. Noriu, bet negaliu. Tėtis namuose, jis grįžo tik vakar. Blake taip pat gali nuliūsti dėl to, jog nebendrauju su tėčiu.
Papurčiau akis sulauksi skambučio.

-Kodėl negali?- jis nepasakė nei labas, nei viso gero.

-Tėtis vakar atvažiavo,- trumpai atsakiau.

-Tai... Kas? Aš tavęs pasiilgau labiau nei jis.

-Erick, aš jo nemačiau visą gyvenimą. Blake gali supykti, jog nebuvau su tėčiu,- atsidusau.

-Mažute, tu su juo spėsi pabūti. Noriu tave pamatyti. Šiandien. Pasakyk, jog tave kviečia merginos. Dieną praleisi su manimi, nes nemanau, jog nakčiai tave išleis.

-Bet, Erick...

-Jokių bet. Laukiu tavęs.

Jam padėjus ragelį atsidusau.
Nenoriu su juo pyktis - mudu draugaujame labai neilgai, tačiau ir su Blake pyktis nenoriu. Nežinau ar jis pyks, bet net nenoriu rizikuoti.
Ne. Verčiau apsipyksiu su Erick, nei su Blake.

Jade: Aš neatvyksiu, Erick. Nepyk.

Jaučiuosi šiek tiek kalta. Turbūt ir turėčiau.
Persirengiau į trumpus šortukus ir maikutę , kadangi namuose buvo šilta. Jei jau tikrai niekur neisiu, nėra tikslo apsirengti daug drabužių.
Nusileidus į pirmąjį aukštą, girdėjau Blake šnekant telefonu, tačiau vietoj to, kad eičiau pas jį, nuėjau į virtuvę.
Neskubėdama išploviau kelias lėkštutes ir sutvarkiau virtuvę.
Krūptelėjau nuo prisilietimo iš nugaros.

-Labas, princese,- vyriškas ir labai mylimas balsas sukuždėjo man prie ausies.

-Erick?- nusišypsojau, dėl pagaliau praėjusio ilgesio. Matau jį. To man pakanka.

-Jei ne tu pas mane, tuomet aš pas tave. Juk sakiau, jog noriu tave pamatyti. Pasiruošk. Šiandien tu važiuosi pas Leigh. Toks nuo šiol bus mano vardas,- Erick apsukęs mane mirktelėjo.

-Bet Blake. Jis gali...

-Jis neateis ir nieko nesužinos. Pranešiau apie tai Leigh, ji žinoma nenori nieko slėpti nuo draugių, bet sakė, jog su tavimi pasikalbės,- mirktelėjo vaikinas spausdamas mane arčiau savęs.- O dabar noriu tave pabučiuoti.

Kaip sakė, taip ir padarė. Jam priglaudus jo tas nuostabias lūpas prie manųjų, išties galvojau jog nualpsiu.
Erick ilgi pirštai suspaudė mano liemenį, pritraukdamas mane dar kiek įmanoma arčiau. Mūsų krūtinės lietėsi. Rankos automatiškai pakilo aukščiau jo nugaros ir susirado gražiai sušukuotus plaukus.
Tik žinau, jog ,kažkaip, ėmiau lenktis atgal - vaikinas mane stūmė, lyg turėčiau kažką po savimi ir gulčiausi.
Erick bučiniai svaigino, tačiau jei Blake mus užklups šio malonumo privalėsiu atsisakyti.
Gero po truputį.
Sustabdžiau vaikiną užčiaupdama savo lūpas, jog jo nedorėlis liežuvis nebeprasmuktų į mano burną.
Tamsiaplaukis, kurį aš dievinu, suraukė savo vešlius antakius ir atsitraukė.

-Jei Blake...

-Taip. Jis tuoj turėtų ateiti. Tu teisi. Bet tu net neįsivaizduoji kaip aš tavęs noriu,- jis giliai kvėpuodamas pasakė, suglausdamas mūsų kaktas.

Tai sukėlė man šypseną. Jis nori manęs. Jis nori būti su manimi. Jis nori būti arti manęs. Jis nori eiti toliau. Jis nori... Jis nori to paties, ko noriu ir aš, tik mano norai begaliniai. Noriu daugiau nei tik šito. Noriu visko, kas susiję su juo. Noriu jį bučiuoti ir liesti kada panorėjus, noriu papasakoti viską kas dedasi mano galvoje, noriu išgirsti kas dedasi jo galvoje, noriu žinoti ką jis veikia, noriu žinoti kas jam patinka, noriu jį mylėti ir žinoti, jog jis myli mane.
Man neužtenka tik bučinių ir paslėptų santykių. Noriu jo viso, tam tikra to žodžio prasme.