We Are Who We Are ✨

25 Dalis

Jau 25 dalis...

- Jau būtų pats laikas pradėti,- Erick pakartojo, po kelių minučių mano tylos.

-Taip. Tu teisus. Žodžiu, aš vienu savo gy...- mano ką tik pradėtą pasakoti pasakojimą pertraukė atsidaromos durys.

-Jade, ateik. Mums reikia pasikalbėti,- Blake pakvietė.

-Ar neturėjai likti pas Lis? Be to, mes lyg ir kalbėjomės,- Erick susiraukė.

-Erick, tai svarbiau. Turėjau likti, bet man paskambino, todėl iškart grįžau pakalbėti su Jade,- brolis paaiškino priversdamas ir mane susiraukti.

-Mes pasikalbėsime kitą kartą, Erick,- pasakiau, atsistodama nuo lovos.

-Tu lieki man skolinga,- jis prisimerkė ir aš šyptelėjau, prieš išeidama iš kambario.

Nusekiau Blake į svetainę. Mane labiausiai neramino tai, jog jis buvo susikrimtęs ir nunarinęs galvą, lyg jaustųsi kaltas dėl kažko. Jo akys buvo nudelbtos į žemę.

-Ar viskas gerai?- sunerimusi paklausiau.

-Jade, manau, jog tau bus geriau, jei prisėsi,- Blake pasakė, gadindamas mano kantrybę.

-Blake, nebegąsdink. Sakyk kas nutiko,- nepadariusi taip, kaip jis sakė. O veltui.

Blake akys žvelgė į grindis. Jam tikrai nepatinka akių kontaktas, priešingai nei Erick.

-Kalbėjau su mama,- Blake pasakė ir tuomet aš supratau. Jis tik bijojo, jog jo pokalbio su mama papasakojimas, gali priversti mane 'pabėgti' kaip jis tai pasakytų.- Ji nori čia atvažiuoti,- Blake pasakė. Sudrėkinau lūpas. Mama tikrai čia nevažiuos viena, o jei ir Jis atvažiuos kartu...

Kojos automatiškai žengė žingsnį atgal, bet Blake sučiupo mano ranką ir prisitraukęs prie pat savęs apkabino.

-Nebėk. Prašau. Mama sakė, jog ji žino, jog nesutari su juo, bet ji nori tave pamatyti. Jūs nesimatėte labai ilgai ir...

-Aš nenoriu, Blake. Nenoriu,- ėmiau purtyti galvą, nujausdama artėjančią paniką.

-Nurimk. Ji tave supranta. Jei pasakysi ne, viskas gerai,- Blake šyptelėjo, bet jis atrodė kiek išsigandęs.

-Aš nenoriu, jog jie atvažiuotų,- nesustojau purtyti galvos, o Blake tik dar smarkiau mane apkabino.

-Gerai. Gerai. Nurimk,- jis ėmė raminančiai glostyti mano nugarą. Sutrūkčiojau, jausdama artėjančias ašaras.

-Blake, aš noriu pabūti viena. Prašau,- suinkščiau.

-Gerai. Eik. Bet pasakyk, jog ant manęs nepyksti,- brolis paprašė.

-Nepykstu,- pasakiau ir išsmukusi iš Blake glėbio per porą sekundžių atsidūriau kambaryje.

Giliai įkvėpiau, tačiau tai nesustabdė mano ašarų, kurios netrukus ėmė veržtis ir ristis skruostais.
Sukritau ant kelių ir užsidengusi veidą ėmiau kūkčioti.
Nenoriu panikuoti. Nenoriu. Kodėl visa tau vyksta?

-Nagi, nebėk nuo manęs. Tau neskaudės!

Nemalonūs šiurpuliukai perbėgo kūnu, o aš negalėjau nurimti.
Atsistojau ant drebančių kojų ir įšliaužiau į šaltus patalus. Netrukus pagalvės užvalkalas ėmė drėgti nuo mano ašarų. Veidą paslėpiau minkštoje pagalvėje.

-Praeitą kartą nieko nenuveikėm, bet šiandien mums niekas netrukdys! Ateik, parodyk save.

Girdėjau, jog durys atsidarė, todėl stengiausi nuraminti savo kvėpavimą bei ašaras.

-Dieve, ką jis tau padarė?- Erick balsas nuskambėjo kažkur netoliese. Netrukus kažkas šilto apglėbė mano nugarą ir Erick pakėlė mane, priglausdamas prie savęs.

Įsikibau į jo marškinius ir ėmiau giliai kvėpuoti.

-Nurimk. Tu sušalusi ir visa drebi,- jis sumurmėjo priglausdamas mane prie savęs.

Erick ėmė glostyti mano nugarą, o aš užsimerkiau.

-Nori papasakoti?- Erick sumurmėjo ir aš sparčiai papurčiau galvą. Jis nieko nesakęs tik dar labiau suspaudė glėbyje.

Nežinau kiek laiko praėjo, kol nurimau. Erick neatsitraukė nuo manęs nė minutei.
Atsidusau ir atmerkiau nuo ašarų limpančias akis.

-Geriau jautiesi?- jis lyg pajutęs tai, paklausė. Linktelėjau. Nelabai, tačiau jei apie tai negalvosiu, jausiuosi geriau. Reikia tiesiog atsijungti.

Erick tik spustelėjo mane glėbyje, lyg žinodamas, kad meluoju.

-Tau reikia pailsėti ir nurimti. Prigulk,- jis pasakė ir paguldė mane šalia savęs. Tuomet švelniai perbraukė per mano skruostą ir aš vėl užsimerkusi atsidusau.

Neturiu jėgų net nusiprausti, jau nekalbant apie persirengimą. Kaip viskas paprasta. Per šitiek nedaug laiko prarasti visą energiją verkiant - nėra toks didelis talentas. Nežinau ką daryčiau be Erick.

Kažkas šilto prisiglaudė man prie kaktos, persiųsdamas šiltus šiurpuliukus per visą kūną.
Tai juk Erick.
Jis atitraukė lūpas nuo mano kaktos ir sujudo išlipti iš lovos.

-Kur eini?- sumurmėjau labai užkimusiu balsu ir pramerkiau akis. Jis jau spėjo nutolti nuo lovos krašto.

-Pailsėk. Nenoriu tau trukdyti,- Erick šyptelėjo.

-Ateik,- suzyziau ir vėl užsimerkiau, kadangi net būti atsimerkusiai buvo sunku.

Erick grįžo. Spėjau pagal tai iš jo leidžiamų garsų. Vaikinas prisėdo šalia ir apglėbė mane viena ranka.

-Gal užgesinti šviesą?- jis sumurmėjo. Linktelėjau. Kambarys po kelių sekundžių aptemo ir Erick vėl atsirado šalia.
Apsikabinau jį ir sulaukusi atsako, ėmiau snausti.

-Ir ką man su tavimi daryti?-Erick balsas nuskambėjo galvoje, prieš pat man panyrant į miegą.

Rytas buvo lengvesnis. Maniau, jog jausiuosi blogiau.
Pabudau dar saulei nepakilus. Miegas nebeėmė manęs, todėl tas keletą valandų žvelgiau į miegantį vaikiną šalia.

Mane ramina kitų žmonių ramybės būsena. Mane ramina kitų žmonių šypsena. Esu laiminga, jog turiu draugų, kurie mane sugeba nuraminti.
Nusišypsojau, kai Erick mielai susiraukė kažką sapnuodamas.
Nepamenu, kada paskutinį kartą aš kažką sapnavau.

Telefonas ant spintelės suvibravo pranešdamas apie žinutę, bet Erick į tai nesureagavo.
Susiraukiau pamačiusi pranešimą iš mūsų, merginų, grupės.

Perrie: Ar pavyktų susitikti? Noriu kai ką papasakoti, taip pat, gimė pora idėjų naujai dainai. Pradedu manyti, jog tuojau išsivystys priklausomybė.

Jade: Kodėl nemiegi?

Perrie: Būtent dėl to, ką noriu papasakoti. Negaliu užmigti.

Na žinoma. Juk tai Perrie. Ji išliks paslaptinga iki galo.
Atsidususi padėjau telefoną ir vėl atsisukau į Erick, tačiau jo žalios akys jau švietė tamsoje.
Pasimetusi kelis kartus sumirksėjau, o tuomet supratau, jog turiu pasisveikinti.

-Labas rytas.

Mano duslus balsas skambėjo taip tyliai, jog net nebuvau įsitikinusi, jog jis girdėjo. Erick ranka atsirado ant mano skruosto ir jis jį paglostė, taip parodydamas, jog girdėjo.
Užsimerkiau, širdyje džiaugdamasi jo prisilietimais.
Erick kilstelėjo mano smakrą,dėl ko aš pramerkiau akis, tačiau netrukus, esu įsitikinusi, išsiplėtė tiek, kiek neįmanoma.
Erick šiltos ir drėgnos lūpos prisilietė prie manųjų, kol tuo tarpu jos buvo it ledas. Jo ranka nepasitraukė nuo mano skruosto, o jo nykštys švelniai glostė nuo ašarų išsausėjusią odą.
Nesu įsitikinusi kuriuo metu mano akys pačios užsimerkė iš malonumo, tačiau vos Erick atsitraukė vėl turėjau atsimerkti.

Erick akys net tamsoje buvo matyti puikiai. Jo akyse matėsi ugnelės, kurios šildė mane iš vidaus.
Vaikinas tylėjo, o aš neradau žodžių.
Pirmas mano bučinys ir net jei jis nebuvo toks, apie kokį visada svajojau - jis kažkuo buvo tobulas.
Ir žinoma, man tai patinka.