We Are Who We Are ✨

2 Sezonas 20 Dalis

-Bet iš kur ji sužinojo? - sumurmėjau sau, laukdama prie Perrie namų durų.

Čia stoviu jau kokias penkias minutes ir visas jas girdžiu kaip Hatchi amsi viduje. Jei ne skambutis į duris, tai Hatchi tikrai pažadins Pezz, na, žinoma, jei ji miega.

-Anksčiau ateiti nepavyko? Mylimas Erick neišleido? - nosį suraukusi Perrie atidarė duris.

-Greičiau jau Blake, - nusišypsojusi įėjau į namus be leidimo. - Kur tavo nuotaika? - paklausiau.

-Aš ką tik prabudau. Reikia atsigauti nuo sapno su Alex, - ji sumurmėjo.

-Ooh, kas tas Alex? - kilstelėjau antakius ir tuomet atkreipiau dėmesį į Hatchi. - Sveikas, Hatchi. Labas, mažyli, - pakeitusi balsą pasisveikinau su šunyčiu jį paglostydama.

-Alex... Aj tiesiog dar viena svajonė. Jis futbolininkas, tad nuo šiol, aš didelė futbolo fanė, - Perrie pavartė akis, o aš sekiau paskui ją į jos kambarį.

-Jus abi su Leigh traukia futbolininkai, tiesa? - nusijuokiau, nužvelgdama iš paskos trepsenantį šunytį.

-O tave traukia kekšiai, - Perrie pavartė akis atsiguldama į lovą.

-Hey, nevadink jo taip! - suzyziau.

-Jis toks keistas! Nenustebčiau jei jis tuo pat metu draugavo dar su keliomis merginomis, - ji pavartė akis.

-Perrie, jis ne toks,- atsidususi prisėdau šalia.

-Tuomet koks jis? Ar tu jį pažįsti? - Perrie pakreipusi galvą stebėjo mane.

-Mes nesame labai artimi, jei kalbėsime apie sakykim... Na, ką mes mėgstam. Nežinau nei kokia jo mėgstamiausia spalva ar kažko tokio, bet jis su manimi elgiasi gražiai, maloniai ir aš jį myliu. Erick, tiesa, taip pat man taip sakė, bet aš jau buvau beužmieganti, tad nesu tikra. Jis mane palaiko, išklauso ir... Nevisada, bet leidžia daryti tai kas man patinka. Jis elgiasi su manimi taip, kaip aš noriu, jog vaikinas elgtųsi ir man to pakanka, - pasakiau ir po mano kalbos suvibravo telefonas. Erick miela žinutė sveikinanti su labu rytu.

-Ar jūs mylėjotės? - Perrie susmalsavo.

-Pezz, - subariau.

-Tu mano draugė, o aš tavo. Turiu žinoti viską,- ji paaiškino.

-Taip. Po to Erick labai švelniai su manimi elgėsi ir klausinėjo ar gerai jaučiuosi. Jis jaudinosi dėl manęs. Jis visada dėl manęs jaudinasi, - šyptelėjau.

-Meile, man svarbu, jog tu būtum laiminga.

-Aš su juo esu laiminga,- patikinau ją.

-Na, tuomet man to ir užtenka, - Perrie nusišypsojo ir apsikabino mane.

-Iš kur tu viską sužinojai? - sumurmėjau jai į petį.

-Leigh netyčia prasitarė. Nekaltink jos. Ji netyčia, - Perrie gynė draugę.

-Viskas gerai. Vistiek reiks kažkada visiems viską papasakoti, - šyptelėjau.

-Tik ne su per daug detalių prašom, - Perrie pasakė priversdama mus abi nusijuokti.

Ne naujiena, jog laikas su Perrie, Jesy ir Leigh prabėga greičiau nei įprastai. Na, žinoma, ir su Erick. Nežinau kas yra meilė, bet jei tai, ką aš jam jaučiu, išties yra meilė - ji per daug stipri kaip tokiems trumpiems ir slaptiems santykiams.

Penktadienio rytas išaušo nelauktai. Teismo posėdis nutartas vienuoliktai valandai, tad kuomet buvo pusė vienuoliktos, visi buvome susirinkę ir laukėme koridoriuje.

-Sveiki, - nepažįstama man moteris su išsiskiriančia apranga. - Aš esu prokurorė Olivia Bartley, atstovausiu ieškovei Jade Thirlwall. Norėčiau su ja pasikalbėti prieš posėdį,- moteris prisistatė ir Blake paragino mane atsistoti. Moteris nusišypsojo man atsistojus, o tuomet pasikvietė į kiek nuošalesnę vietą.

-Panele Jade...

-Ar galite kreiptis tiesiog vardu? - pertraukiau prokurorę. Šiandien aš be galo nervinuosi ir tai, jog ji kreipsis į mane profesionaliai mane tik dar labiau erzina.

-Gerai. Jade, ši byla yra be galo rimta ir kaltinimai taipogi yra rimti. Dėl šios priežasties tu turėsi viską papasakoti iš savo pusės ir įtikinti teisėją. Teisėja yra moteris, tad tai gali šiek tiek mums pagelbėti. Prievarta nėra tai, ką turime kentėti, o prievartautojai privalo būti nubausti. Blake, tavo brolis, ir tavo mama man papasakojo viską ką jie žinojo, kas man padėjo pasirašyti kalbą. Pradžioje tau kalbėti nereikės. Tiesiog klausyk. Kai teisėja išgirs visą problemą ji duos leidimą kalbėti ir tuomet aš tave pristatysiu ir tu papasakosi viską, ką tik galėsi,- maloni moteris šyptelėjo stengdamasi mane raminti.

-O jei aš... Nesugebėsiu papasakoti?- paklausiau apie didžiausią savo baimę.

-Teisėja ne monstras. Ji supras, gali duoti pertrauką, jog atsigautum. Tai nėra lengva, žinau, bet tau teks pasistengti. Manau, jog mes galime laimėti šią bylą. Jei taip nutiks, jis gali sėsti net dešimčiai metų, kadangi tu jį kentėjai dar būdama nepilnametė. Privalau paklausti, ar turėtum kokių nors įrodymų, jei jų prireiktų? Ne žodinių. Gal turi vaizdo įrašą, garso įrašą ką nors, kas mums padėtų? - Olivia kilstelėjo antakius.

-Aš... - akys nužvelgė kiekvieną žmogų aplink, kurie nesidomėjo mumis čia.

-Viskas gerai. Man gali pasakyti, - Olivia šyptelėjo.

-Turiu. Turiu vaizdo įrašą. Ten man buvo gal keturiolika ir jis įsiveržė į mano kambarį. Tada mano svajonė buvo filmuoti vaizdo įrašus, galbūt jais dalintis socialinėje erdvėje. Dažniausiai juose dainuodavau. Jis nematė, jog yra kamera. Tądien jis mane sumušė, bet neprievartavo. Mamai grįžus jis pabėgo, o aš tik tada išjungiau vaizdo įrašą. Aš jo net nemačiau, bet jis... Manau jis yra mano telefone, - susiraukiau.

-Tai mums labai padėtų, - Olivia šyptelėjo.

-Ieškovė Jade Thirlwall, atsakovas Joseph Davis. Teismas prasidės už penkių minučių, - išgirdome kvietimą į teismo salę.

-Ar gali patikrinti ar turi tą vaizdo įrašą?- prokurorė paklausė. Linktelėjusi išsiėmiau telefoną ir perbėgau turimus vaizdo įrašus. Už akių užkliuvo tai, ko ir reikėjo.

-Turiu, - pasakiau ir sulaukiau šypsnio iš prokurorės, o tuomet paraginimo eiti į salę.

Erick laukė prie durų, o prokurorė paliko mus du, užeidama į salę.

-Ar viskas gerai? - Erick paklausė.

-Ji sakė, jog yra didelė tikimybė, kad bylą laimėsime, - neatsakiau į jo klausimą.

-Viskas bus gerai. Myliu tave, princese, - Erick pabučiavo mane, o tuomet apdovanojęs trumpu apkabinimu įleido į salę.

Visi draugai ir mama, kaip ir Erick, sėdėjo salės gale, o man vieta buvo prie prokurorės, netoli teisėjos stalo, priešais patėvį.
Teisėjos dar nebuvo, tačiau priėjus prie prokurorės vėl gavau palaikantį šypsnį.
Nebeišdrįsau atsisukti į draugus, todėl tiesiog atsisėdau.
Užsimerkusi giliai įkvėpiau ir iškvėpiau, o atsimerkusi mačiau tą patį gražiai nulakuotą stalą.
Aš ištversiu. Tai greitai pasibaigs.

-Teismas eina, prašom stoti,- pasigirdo moters balsas, kuri ką tik įėjo į salę, paskui ją ir teisėja.

Mes šią bylą privalome laimėti. Jei jis grįš į laisvę, aš neištversiu. Jis mane nužudys.