"Niall?!" nusistebėjau. "Jį partrenkė sunkvežimis? O kodėl aš tai pajutau? Turiu reaguot šaltai... turiu reaguot šaltai..." kartojau sau mintyse. Jis buvo užsisukęs, bet vistiek jaučiausi stebima. Prisiminiau žodžius, kurios be gailesčio sakydama visai nesenai išvijau jį iš palatos. "Negi... negi jis stojo prieš sunkvežimį pats, savo noru? Dėl manęs? Ne, negali būt, jis tik paprastas praeivis, ir mūsų keliai išsiskirs vos išėjus iš ligoninės." priekaištavau pati sau. Galvojau ką daryt. Apsimest kad miegu, ir laukt, kol jis pats mane pamatysi ir galbūt ką nors pasakys, ar tuoj pat iš visos gerklės išrėkti jo vardą ir papasakoti kaip džiaugiuosi, kad jis sugrįžo, nors ir ne visai taip, kaip norėjau... NE! Addison! Tu nei trupučio nesidžiaugi! Tu jo nemėgsti! Jis įkyrus berniūkštis kuris turi tuoj pat dingti iš tavo gyvenimo! Nors pala... o kas jei jam taip pat reikia su kuo nors pakalbėt, kam nors išsipasakot... Gal netgi išsiaiškinsiu, kaip čia nutiko, kad jį partrenkė netrukus po to, kai išėjo iš ligoninės... Kas čia tokio, kad pasikalbėsim, kol gulėsim ligoninėj, o po to pamiršim viską kas buvo ir gyvensim savo gyvenimus... Galiausiai emocijos mane užvaldė ir pašaukiau jį vardu.
*Niall POV*
Vis dar negalėjau patikėt, kad mane partrenkė sunkvežimis. Pamažu užplūdo prisiminimai... Aš stoviu - kaip dabar paaiškėjo, stovėjau vidury gatvės, ir net nesuvokiau to - ir galvoju ar grįžt pas Addison... Tada smūgis... Tamsa... Ligoninė...
-Niall?! - staiga kažkas pašaukė iš kitos palatos pusės. Atsisukau link ten, iš kur sklido keistai pažystamas balsas. Ten, tokioj pačioj lovoj sėdėjo Addison. Jos tamsūs susitaršę plaukai krito į akis, bet jos vistiek spindėjo ryškiau už žvaigždes. Nežinau kodėl, bet labai džiaugiausi ją matydamas... "Kas man užplaukė? Ta mergaitė mane kontroliuoja ir man tai visiškai nepatinka!" supykau ant savęs. Staiga suvokiau, kad mano akys visą tą laiką buvo įsmeigtos į ją, o jos akys klausiamai žvelgė į mane.
*Addison POV*
Jis ilgai žiūrėjo į mane nepaaiškinamu žvilgsniu. Jo akyse žaižaravo pyktis ir džiaugsmas, skausmas ir laimė, sumaištis ir ramybė... Bežiūrėdama į jo neapsakomai gražias, neįprastai šviesias akis, prisiminiau, kaip ant liepto stoviu jo glėby ir daugiau visiškai nieko nereikia, tik pasiliti su juo... "Ką aš čia nusišneku?" nusipurčiau ir klausiamai pažvelgiau į Niall.
-Labas,- pagaliau ištarė jis be emocijų.
-Kaip tu čia atsiradai? - paklausiau.
-Greitosios automobiliu, kaip gi daugiau? - šaltai atsakė.
-Ta prasme... kodėl tu čia? Juk už nieką į ligoninę neguldo... - nesilioviau klausinėt. Norėjau viską išsiaiškint.
-Žinai ką? Ne tavo reikalas,- atkirto Niall iškart primindamas, kaip visai neseniai tą patį sakiau jam. Jo akys nerodė jokių emocijų, o lūpos nesišypsojo. Stiklinis jo žvilgsnis smeigė kiaurai širdį. Supratau, kad jis pyksta, ir tai kažkodėl žeidė stipriau nei betkoks peilis.
*Niall POV*
Kodėl aš toks šaltas? Mačiau kaip savo lediniais atsakymais ją skaudinu. Visai to nenorėjau, bet lūpos kalbėjo už mane. Iš jos akių staiga dingo smalsumas ir pasirodė skausmas. Spalvos aplinkui išbluko. Likau tik aš ir jos mėlynos, skausmu alsuojančios akys. Nenorėjau matyti jos liūdinčios, bet lūpos tarsi užsiklijavo ir negalėjau išleisti nei garso. Svarsčiau ką ji dabar galvoja. Viską atiduočiau, kad ji nusišypsotų. Jaučiau jos skausmą. Jis slėgė širdį ir temdė akis. Niokojo mane iš vidaus... Ji užsisuko. "Šaunuolis, Niall, ką tik įskaudinai tau brangiausią pasauly žmogų" sarkastiškai pagyriau save mintyse. Tada supratęs, kad tikką prisipažinau, kad Addison man brangi nustebau. Galbūt tai tiesa...
*Addison POV*
"Jis tikrai pyksta" nusprendžiau. Stiklinės jo akys vis dar buvo be emocijų ir šaltai žvelgė į mane. Nepakeliamas skausmas slėgė kaip akmuo. Nebegalėjau pakelti jo žvilgsnio. Užsisukau į kitą pusę ir pravirkau...
