Atsimerkiau. Balta. Prieš akis prašmėžavo Niall veidas. "Pala... Niall? Negi jis irgi mirė?" pagalvojau.
-Valio! Ji pabudo! - suriko Niall. "Tai negi aš miegojau? Gal visa tai buvo tik sapnas? Bet ne... juk tada nebūtų Niall... Bet ką tada reiškia tas "Ji pabudo"? O gal čia visai ne Niall? Gal koks kitas vaikinukas labai panašus į mano sapnuotą gražuolį?" Galvoje karštligiškai sukosi mintys.
-Žinau kad aš gražus, bet dėl manęs nereikia žudytis,- nusijuokė Niall "Vis dėl to nesapnavau" pagalvojau, tada atsiminiau, kad tai tas pats įkyruolis, kuris neleido daryti to, ką suplanavau ir įkyriai visko klausinėjo. Pamačius baltas sienas, patalynę ir daug neaiškių aparatų, supratau, kad aš ligoninėj. Norėjau kaip nors atsikirsti Niall, bet lūpos manęs neklausė, todėl užsisukau į kitą pusę. Nustebau tenai pamačius mamą ir Anthony. Biancos nebuvo. Nieko keisto.
-Addison! Brangute! Ar viskas gerai?! Kas nutiko?! Ar jis tau ką nors padarė?! - pradėjo rėkt mama, rodydama pirštu ir piktu žvilgsniu nužiūrinėdama Niall. "Dar ir vardą mano atsimeni?" Norėjau sarkastiškai atrėžti, bet lūpos ir vėl neklausė, todėl tiesiog užsimerkiau ir pasistengiau užmigti.
*Rytas*
Pabudau. Čiut čiut pakėliau galvą ir apsidairiau. Prie palatos sienos fotely miegojo Niall. Ką jis čia veikia? Negi praleido čia visą naktį? Juk jis manęs nepažysta. Visiškai. Ir aš jo nemėgstu. Bet kaip mielai jis atrodo miegodamas... Ne! Visai ne mielai! Aš jo nemėgstu ir nenoriu kad jis čia būtų!
-O! Pabudai! - mano ausis pasiekė linksmas Niall balsas. Jis atsistojo ir priėjo prie manęs.
-Ką tu čia veiki? - piktai paklausiau
-Naaaa... stoviu,- nusijuokė Niall
-Ne tai,- atkirtau,- turiu omeny, ką tu apskritai čia veiki? Juk tu manęs nei nepažysti.
-Per mane tu įkritai į ledinį vandenį ir vos nenumirei, manau tai labai tinkama priežastis man čia būti,- atsakė jis
-Nu gerai, tarkim taip. Aš tau atleidžiu. Dabar gali eit. Laisvas.
-Ne,- tvirtai išrėžė Niall,- neišeiu iš čia tol, kol nežinosiu, kad tu visiškai pasveikus ir tau viskas gerai.
-Man VISKAS GERAI,- nenusileidau
-Aha, taip gerai, kad guli ligoninės lovoj negalėdama pajudėti, intensyvios priežiūros skyriuj, o tavo balsas skamba lyg iš po žemių. Tiesiog puikiai,- ramiai atkirto mėlynakis.
-Nu tai kas? - užsiliepsnojau,- Tai ne tavo reikalas. Aš pasveiksiu. Gali nesijaudint.
-O jeigu ne? Jeigu nepasveiksi? - toliau įrodinėjo savo tiesą Niall.
-Taip ar taip tu nieko nepadarysi. IŠEIK! - užrėkiau.
-Gerai. Einu. Bet tik tam, kad pasijustum geriau ir nesinervuotum.
Jis išėjo. Kelias akimirkas didžiavausi savo pasiekimu, bet po to nusiminiau. Man visai patiko, kad manim taip rūpinasi. Norėjau pašaukt jį atgal, bet ginčas mane labai išvargino, o akys buvo neapsakomai sunkios. Pasidaviau miegui.
