*Niall POV*
Ji verkė. Kodėl ji verkia? Juk ji manęs nekenčia. Ji turėtų džiaugtis, kad pagaliau atsikabinau. Nors nežinau... Gal neatsikabinau... Nežinau kas mane traukia prie jos. Kiekviena jos ašara skaudino mane ir pamažu draskė į gabalus.
*Addison POV*
Ašaros nevaržomai riedėjo skruostais palikdamos deginančias žymes. Kodėl aš verkiu? Dėl jo? Juk jis įkyrus, neišauklėtas ir taippat manęs nekenčia. Turbūt dabar pikdžiugiškai šypsosi. Tikriausiai norėjo atkeršyt už tai, kaip prieš kelias valandas išvijau jį iš čia. Jam pavyko. Jam tikrai pavyko. Nebegalėjau sutramdyti ašarų. Galiausiai jos visiškai užtemdė vaizdą ir užmigau.
*Rytas*
Pabudau. Prisiminiau vakar dienos įvykius ir vėl norėjau verkt, bet susilaikiau. Kodėl aš tokia silpna? Prieš jį aš tarsi maža stiklinė statulėlė, kuri bet kurią akimirką gali dužti. "Susiimk, Addison!" pakartojau sau Anthony žodžius.
-Labas rytas,- ausyse nuskambėjo iki skausmo pažystamas, ir mane visiškai praskysti privertęs balsas. Nenorėjau atsakyti. Žinojai kad vėl susipyksim. Bet kurią akimirką galėjau dužti. Greičiau mane išleistų iš šitos prakeiktos ligoninės, kad galėčiau jį pamiršt ir toliau gyvent normalų gyvenimą. Galbūt dabar, kai susitaikiau su Anthony, gyvenimas klostysis geriau... Bet kaip dėl Biancos? Ji turbūt vistiek manęs nekenčia. Bet nieko tokio, apsimesiu, kad ji neegzistuoja. Gyvenimas grįš į senas vėžes, tik tiek, kad be tėčio...
-Addison? - į tikrovę mane vėl sugražino tas balsas, kuris mane drasko, bet kartu suteikia norą gyventi. Negaliu atsakyti, nenoriu jo matyti, nei girdėti, nei jausti šalia savęs.
*Niall POV*
Ji tylėjo. Vakar turbūt rimtai ją įskaudinau. Kodėl ji man tokia svarbi? Aš turėčiau jos nekęsti, kaip ir ji manęs, bet tiesiog negaliu. Negaliu šaltai reaguoti į jos tobulas akis, tobulas lūpas ir į ją visą. Norėčiau tvirtai suspausti ją glėby, kaip aną sykį ant liepto, ir niekada nepaleisti.
-Addison? - dar sykį pabandžiau ją prakalbinti, bet atsakymo negavau. Ji net neatsisuko. Beviltiškai troškau pamatyti jos veidą ir išgirsti, kad ji man atleidžia už tai, už ką pats sau kogero niekada neatleisiu. Supratau kad man nelemta laikyti ją savo glėby. Nelemta jausti jos lūpas ant savųjų ir būti su ja. Išėjus iš ligoninės ji mane visiškai pamirš, o aš ir toliau kankinsiuosi, kad vietoj to kad bandyčiau būti su ja, aš savo šaltais žodžiais įskaudinau ją taip, kad ji daugiau niekada su manim nekalbės...
*Po 2 dienų*
*Addison POV*
Mus išleidžia tą pačią dieną. Per tas 2 dienas mes visiškai nesikalbėjom.
Pro duris įėjo mama ir Anthony. Stipriai apsikabinau mamą, o tada Anthony. Mačiau kaip mama nustebo. Iš gerosios pusės. Pagaliau išėjom į lauką, ten stovėjo Anthony ir dar kažkieno mašina. Turbūt Niall tėvų. Taip norėjau paskutinį kartą pasikalbėti su juo, bet turbūt nelemta. Kaip staiga susitikom, taip staiga ir išsiskirsim. Jau norėjau lipti į mašiną, kai mano ranką kažkas sulaikė lygiai taip, kaip aną sykį ant liepto. Tai buvo Niall. Širdis šokinėjo iš džiaugsmo, bet nusprendžiau to neparodyti.
-Mums reikia pasikalbėt,- tarė jis ir nusivedė mane į ligoninės parkutį.
-Ko nori? - bandžiau kalbėt šaltai, bet nelabai sekėsi.
*Niall POV*
Turėjau paskutinį kartą su ja pasikalbėt. Radau ją beveik lipančią į tėvų mašiną. Paėmiau ją už rankos ir pasakęs, kad mum reikia pasikalbėt, nusivedžiau į ligoninės parkutį.
-Ko nori? - paklausė ji nenusakomu tonu.
-Norėjau paskutinį kartą su tavim pasikalbėt,- atsakiau.
-Apie ką? - jokių emocijų.
-Nežinau, apie ką nors. Norėjau paskutinį kartą išgirst tavo balsą,- akimirką man pasirodė, kad jos akyse pamačiau džiaugsmo kibirkštėlę, bet kitą akimirką jos vėl buvo šaltos.
-Na, išgirdai. Dabar galiu eit? - visiškai bejausmis jos balsas mane žudė. Nieko nelaukiau ir pabučiavau ją. Ji atsakė! Atsakė! Mano džiaugsmui nebuvo ribų. Norėjau, kad ši akimirka tęstūsi amžinai, bet staiga ji mane atstūmė. Pažiūrėjo keistu žvilgsniu ir išėjo. Sėdo į mašiną ir išvažiavo.
