*Addison POV*
Sėdėjau mašinoj ir užsisvajojus žiūrėjau pro langą. Galvojau apie viską, bet ypač apie Niall. Tas bučinys ligoninės parkuty privertė pamiršt viską, norėjau, kad jis nesibaiktų niekada, bet negalėjau pasirodyt silpna ir visiškai nuo jo priklausoma. Supratau kaip smarkiai klydau atstumdama jį nuo savęs... Juk tai buvo paskutinis sykis kai matėmės. "Daugiau niekada nesusitiksim" taip pagalvojus širdis ėmė plakti stipriau. Ji veržėsi pas Niall, o smegenys liepė išlikt ramiai ir jį pamiršt. Už lango pliaupė lietus ir kėlė depresiją. Pagaliau parvažiavom namo. Vos įžengiau pro duris, kaip kulka šoviau į savo kambarį ir griuvau į minkštą lovą, kurios buvau taip pasiilgus. Norėjau išvalyti mintis ir pasistengt užmigt, bet neišėjo. Mintys ir toliau sukosi apie Niall ir mūsų bučinį. Tai nebuvo mano pirmasis bučinys, bet iki šiol jis buvo geriausias. Skruostu nusirito karti ašara. Pasiėmiau kėdę ir atsisėdau prieš langą. Be tikslo spoksojau į lietų ir leidau ašarom riedėt.
Akis užkliudė kaimyninio namo lange sužibus šviesa ir pro langą praėjęs šešėlis. Širdis kažkodėl subruzdėjo.
*Niall POV*
Lėtai vairavau savo mašiną šlapia gatve. Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Ant skruosto pajaučiau ašarą. Greitai ją nusivaliau.
-Aš neverksiu,- pasakiau sau,- greitai viskas baiksis. Aš ją pamiršiu ir viskas grįš į savas vėžes... Bet tas bučinys... Ji atsakė... Ar tai turėtų ką nors reikšt? Ne... Tikriausiai jai tai gavosi kažkaip netyčia, nes po to iš karto mane atstūmė. Dar viena ašara nusirito skruostu. Tuoj pat ją nusivaliau. Prižadėjau sau neverkt.
Pagaliau namuose.
Atsirakinau duris ir laiptais užlipau į savo kambarį. Įsijungiau šviesą ir kritau į lovą. Tuščiu žvilgsniu stebėjau langu besileidžiančius lietaus lašus. Skruostu vėl nusirito ašara. Šį kartą jos nestabdžiau. Leidau emocijom lietis. Pažvelgiau į kaimyninio namo langą. Ten buvo kažkieno siluetas. Gyvenu čia 18 metų, bet niekada nepasidomėjau kas mano kaimynai.
*Addison POV*
Per 18 metų, kol čia gyvenau, niekada nesusimasčiau kas gyvena kaimyniniam name. Tas šešėlis nejudėdamas gulėjo ant lovos. Turbūt ir jis dėl kažko liūdi... Visiškai jį suprantu... "Jausmai - ne žaislai, su jais nepažaisi" galvoje nuadėjo mamos žodžiai, kai būdama 14-os sudaužiau vieno berniuko širdį, jis mane mylėjo - tikriausiai - bet aš buvau šalta kaip ledas ir tik žaidžiau... Dabar suprantu tą posakį, suprantu ką jis reiškia. Žinau ką tada jautė tas berniukas, tą patį dabar jaučiu ir aš. Mano širdis visiškai subyrėjus ir nežinau, ar kas nors dar kadanors sugebės ją suklijuot. Turbūt ne... Mintys vėl nukrypo prie Niall. Ką jis dabar veikia? Kogero kažkur kitam miesto gale, jau seniai mane pamiršęs. Pamiršęs ligoninę, mūsų pokalbius, emocijas ir ašaras... Ašaras, kurias liejau dėl jo... Bet kodėl tada jis mane pabučiavo? Galbūt tai dievo bausmė, kad pajausčiau tai, ką prieš 4 metus per mane jautė tas berniukas, kad išgyvenčiau tą patį skausmą, kurį kadaise išgyveno jis. Aš pasimokiau. Daugiau nebežaisiu jausmais. Nežinau ar išvis dar kadanors kam nors jausiu tą patį, ką jaučiu Niall...
*Niall POV*
Prisiminiau, kaip prieš 4 metus irgi taip gulėjau ant lovos, tuščiai žiūrėdamas pro langą į lietų. Irgi dėl merginos, ji sutrypė mano širdį. Maniau, kad tą mergaitę mylėjau, bet tai buvo tik begalinis susižavėjimas. Su Addison viskas kitaip. Aš jos nekenčiu, bet kartu noriu laikyti ją glėby ir niekada nepaleist. Nekenčiau jos už tai, sukėlė nepakeliamą skausmą, bet kartu buvau dėkingas, kad privertė jausti tokį tobulą jausmą. Aš ją myliu! Myliu taip, kaip daugiau niekada nemylėsiu jokios kitos!...
