*Addison POV*
-Lou! Prašau! Nepalik manęs! Tik ne vėl! Lou! Maldauju...
Niekas nepadėjo. Jis nepabudo. Padėjau galvą ant jo krūtinės ir pravirkau...
"Turiu atkeršyt" pagalvojau. Iš Lou kišenės išsitraukiau pistoletą, kuriuo jis turėjo nužudyt mane, bet to nepadarė. Drebančiom rankom pakėliau jį ir nusitaikiau į James. Bet jis padarė tai, ko nesitikėjau, jis nusitaikė į Niall.
-Tik nuspausk gaiduką ir Niall prisidės prie Louis! - suriko James.
Ką daryt? Nenoriu, kad Niall mirtų, bet turiu atkeršyt už Louis. Svarstydama nei akimirkai nenuleidau ginklo. Įtampa augo.
*Niall POV*
Addison nusitaikė į James, o jis į mane. Tačiau į mane nežiūrėjo nei vienas. Abu įnirtingai žudė vienas kitą akim. Dar niekada nemačiau Addison tokios piktos, net tada, kai ji rėkė ant manęs palatoj. Pasinaudojau proga, kad niekas į mane nežiūri ir išspyriau ginklą iš James rankų, šitaip duodamas Addi galimybę šaut. Ji nieko nelaukdama nuspaudė gaiduką ir James krito negyvas (bent jau man tada taip atrodė...). Addison paleido ginklą iš rankų, pasigirdo garsus "BUM!!!" pistoletui nukritus ant grindų. Mergina stovėjo lyg statula ir tuščiom akim žvelgė į James kūną. Priėjau prie jos ir švelniai apkabinau, ji padėjo galvą ant mano peties ir pravirko. Jos karštos ašaros degino mane iš vidaus, negaliu žiūrėt kaip ji kenčia.
-Viskas gerai, tu tai padarei. Tu atkeršijai už Louis...- guodžiau,- Mano šaunuolė.
-Tai vistiek jo nesugražins,- toliau verkė Addison.
-Neverk, prašau,- tyliai tariau,- viskas bus gerai. Louis dabar ten, kur jam daug geriau. Kada nors jūs vėl susitiksit. Pamatysi, viskas bus gerai.
-Tu taip manai? - kiek nusiraminus paklausė.
-Aš žinau,- patvirtinau,- o dabar dingstam iš čia.
Išėję iš James namo palengva žingsniavom link parko. Nuo čia kelią iki parko žinojau mintinai, nes vaikystėj lenktyniaudavom su James, ir atstumas, kurį reikėdavo nubėgt visada būdavo nuo jo namų iki parko.
-Neisivaizduoji, kaip dėl tavęs jaudinausi,- mano mintis išsklaidė vis dar virpantis Addison balsas. Tik dabar pastebėjau kad ji visą kelią buvo tvirtai įsikirtusi į mano ranką, lyg maža išgąsdinta mergaitė.
-Įsivaizduoju, Addi, aš taip pat jaudinausi,- nusišypsojęs spustelėjau ją per pečius ir sujungiau mūsų lūpas...
