*Rytas*
*Addison POV*
-Addison! - iš apačios pašaukė mama. Pramerkiau akis ir meldžiausi, kad viskas būtų tik sapnas. Viskas, pradedant pokalbiu ant liepto ir baigiant bučiniu ligoninės parkely. Atsisėdau ant kėdės ir apsimečiau žvali.
-Taigi, Addison, kaip ligoninė? Sutarėt su naujuoju draugu? - šiltai paklausė mama. Šie jos žodžiai sužlugdė visas mano viltis, kad tai buvo tik sapnas.
-Puikiai,- bandžiau vaizduot tobulą, geros mergaitės įvaizdį,- Su juo beveik nesikalbėjom.
Nenoriu, kad jie žinotų viską, kas iš tikro vyko.
-O bent vardą žinai? - toliau neatstojo mama.
-Ne,- paskubom atsakiau, ir kad daugiau nieko apie jį neklausinėtų, pakeičiau temą:
-Mamuk, šiandien norėsiu prasiblaškyt mieste, atsigaut nuo ligoninės,- šyptelėjau,- gal galėtum duot šiek tiek pinigų?
-Žinoma,- tuojau įsiterpė Anthony,- iš piniginės išsitraukė 100 svarų ir padavė juos man. Mačiau, kaip Bianca priekaištingai žvilgtelėjo į jį, tai mane privertė bent akimirką pasijaust viršesniai.
-Smagiai praleisk dieną,- nuoširdžiai nusišypsojo patėvis.
-Būtinai,- nusišypsojau atgal ir apsikabinau mamą, o po to Anthony. Užlipau į viršų ruoštis. Nuėjau į dušą ir bandžiau nusiplaut nuo savęs bent dalį prisiminimų.
Išlipus, pasijaučiau šiek tiek geriau.
Nuėjus į kambarį užsimoviau juodus džinsus, bliuzoną ir pirmus pasitaikiusius ilgaaulius batus, šiuo metu man visiškai nerūpėjo kaip atrodau. Nulipau žemyn. Visi jau buvo papusryčiavę ir turbūt savo kambariuose, tad ilgai nedvejojus apsirengiau striukę ir žengiau pro duris. Mane pasitiko šaltas žiemos rytas.
*Niall POV*
Visą naktį neužmigau. Nuo 8 ryto sėdžiu ant suoliuko, tam pačiam parke, kur sutikau ją. Tą, kurios net ir labai norėdamas, niekada nepamiršiu. Tikėjausi, kad ji ateis į šį parką, bet kogero klydau. Nusprendžiau nueit į kavinukę užkąst. Pakeliui stengiausi išmest ją iš galvos, bet nesėkmingai. Pagaliau priėjau kažkokią kavinukę. Užėjau į vidų. Užsisakęs kavos ir blynų, atsisėdau prie vieno iš stalų ir laukiau, kol atneš mano užsakymą. Atsidarė kavinės durys. Į vidų įėjo ji. Jos tamsūs plaukai krito ant pečių išryškindami tobulą veidą,kurį norėčiau matyti šalia savęs kiekvieną rytą ir vakarą. Kol ji nespėjo atsisukt užsimečiau kapišoną ir nuleidau galvą, nes žinojau, kad mane pamačius ji tuoj pat išeis. Šito aš visai nenorėjau. Slapta tikėjausi, kad ji atsisės prie mano stalo. Taip ir buvo, kažką pasakius padavėjui ji atsisėdo prieš mane.
Ji buvo čia, bet jos akys klaidžiojo kažkur kitur.
*Addison POV*
Užklydau į kažkokią kavinukę, į kurią dar niekada iki šiol nebuvau užsukus. Užsisakius Latte atsisėdau prieš kažkokį vaikinuką, gaila kad jis buvo su kapišonu ir nuleidęs galvą, negalėjau įžiūrėt veido. Mintimis vėl nuklydau prie Niall... Nenorėjau apie jį galvot, todėl užkalbinau tą vaikinuką.
-Labas,- tariau. Deja atsakymo negavau.
*Niall POV*
-Labas,- ištarė ji, aiškiai nenutuokdama, kad čia aš. Jeigu noriu su ja dar sykį pasikalbėt, turiu pakelt galvą. Bet kas jei pamačius mane ji nenorės pasilikt? Turiu pabandyt. Pamažu pakėliau galvą. Mūsų žvilgsniai susitiko. Ji sustingo.
*Addison POV*
Jis pradėjo lėtai kelt galvą. Kai jau visiškai mačiau jo veidą, mano širdis trumpam sustojo. Tai buvo Niall. Tas pats Niall išgelbėjęs mane nuo savižudybės, tas pats Niall, gulėjęs su manim ligoninėj, tas pats Niall, kuris mane taip įskaudino, tas pats Niall, kurio niekaip negalėjau pamiršt. Jau stojausi eit, bet jis sulaikė mano ranką. Širdis ėmė daužytis.
-Prašau, Addison, pasikalbėkim,- užkimusiu balsu maldavo Niall. Atsisukau. Jo akyse mačiau didžiulį skausmą. Tai privertė mane atsisėst į savo vietą.
-Gerai,- ištariau,- Apie ką nori kalbėtis? Tuo metu atnešė Niall kavą ir blynus ir mano Latte.
-Nežinau nuo ko pradėt,- kalbėjo jis,- nebegaliu tavęs pamiršt, tu kažkaip valdai mane... "O dieve?! Negi rimtai?! Aš turbūt sapnuoju..." klykiau mintyse.
-Keista, nes aš jaučiuosi taip pat... - tyliai ištariau. Mačiau, kaip Niall akys akimirksniu nušvinta.
*Niall POV*
Ką ji tikką pasakė?! Ji jaučiasi taip pat?! Aš turbūt sapnuoju... Štai ta lemiama akimirka... Turiu tai pasakyt, kitos progos nebebus. Giliai įkvėpiau.
-Addison, žinau, kad nuskambės keistai,- prabilau,- bet nuo tos akimirkos, kai apsikabinau tave ant liepto, galvoju vien tik apie tave, tu valdai mano mintis, tavo skausmas mane žeidžia aštriau nei 1000 peilių. Aš tave myliu,- pagaliau pasakiau viską ką norėjau. Jos žvilgsnis tapo nenusakomas. Jos akyse sužibo ašaros. "Kodėl ji vėl verkia?" pagalvojau.
Pagaliau ji prakalbo:
-............
